Eva Valentinas - asmenybė, aktyviai dalyvaujanti kultūriniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Ji yra Vilniaus klubo narė, kur prisideda prie knygų, pretenduojančių į Vilniaus klubo premiją, vertinimo. Šiame straipsnyje apžvelgsime jos biografiją, indėlį į kultūrą ir mintis apie Vilnių.
Dalyvavimas Vilniaus Klubo Veikloje
Eva Valentinas, kartu su kitais Vilniaus klubo nariais ir literatūros specialistais, vertina knygas, pateiktas Vilniaus klubo premijai. Ši premija yra skiriama už kūrinius, kurie reikšmingai prisideda prie Vilniaus istorijos, kultūros ir tapatybės puoselėjimo. Komisijos nariai atkreipia dėmesį į knygų turinį, kokybę ir indėlį į Vilniaus pažinimą.
Vilniaus Klubo Premija: Svarbus Kultūrinis Įvykis
Vilniaus klubo premija yra svarbus įvykis Lietuvos kultūriniame gyvenime, skatinantis domėjimąsi Vilniaus istorija ir kultūra, palaikantis knygų leidybą ir autorių kūrybiškumą. Premijos laureatai ir nominantai prisideda prie Vilniaus tapatybės išsaugojimo ir populiarinimo.
2019 Metų Premijos Laureatas
Šiemet, premija, skiriama už knygą apie Vilnių, bus įteikta jau penktą kartą. Vilniaus klubo premija skiriama Rasai Antanavičiūtei už knygą „Menas ir politika“. Knygą išleido leidykla „Lapas“, 2019 metais. Komisijos teigimu ši knyga tai kitoks pasakojimas apie mūsų dabartį, naujas žvilgsnis į viešąsias erdves. Įdomus mąstymo būdas, tačiau pateikiama suprantamai, lengvai perskaitoma įvairiam skaitytojui. Ši knyga padės kitaip žvelgti į erdves, kuriose gyvename, o galbūt ir veikti aktyviau. Sprendimas dėl knygos laureatės buvo priimtas vieningai.
2018-2019 metais, Vilniaus klubo premijai 13 knygų, išleistų 2018-2019 metais, pateikė 13 leidyklų. Kai kurios iš knygų, pateiktų Vilniaus klubo premijai, bus pristatytos Vilniaus knygų mugėje.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas ir kūryba: V. Mačiulis
Knygos Pristatytos Vilniaus Knygų Mugėje
Kai kurios iš knygų, pateiktų Vilniaus klubo premijai, buvo pristatytos Vilniaus knygų mugėje. Tai suteikė galimybę visuomenei susipažinti su naujais kūriniais ir jų autoriais. Tarp jų:
- Rasa Antanavičiūtė „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, (Leidykla „Lapas“, 2019).
- Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, Knyga vaikams „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“, (Leidykla „Tikra knyga“, 2019).
- Juzefas Ignacas Kraševskis „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“, III tomas (Leidykla „Mintis“, 2019).
- Darius Pocevičius „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990.
2018 Metų Premijos Laureatas
Likus savaitei iki Vilniaus knygų mugės, Vilniaus klubas ir Lietuvos leidėjų asociacija paskelbė, kad Vilniaus klubo premija šiemet skiriama Lietuvos istorijos instituto autorių kolektyvui už trijų tomų sintezę „Vilniaus istorija“ (I tomas XIII a. - 1795 m., II tomas 1795-1914 m., III tomas 1915-1990 m.). Šis knygų rinkinys laureatu buvo išrinktas vienbalsiai, komisijos nariai kalbėjo, kad tai - fundamentalus veikalas, kokio neturėjome nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio.
Šiemet komisija ilgai diskutavo dėl knygos, vertos Vilniaus klubo premijos. Komisijos pagyrimų sulaukė Arūno Baltėno dvipusio formato leidinys „Du Czesławo Miłoszo miestai“; naujas Gedimino laiškų leidimas (laiškus išvertė Sigitas Narbutas, knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas); Mindaugo Kvietkausko ir Alvydo Šlepiko sudaryta, VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ išleista poezijos knyga „Mačiau Vilnių“.
Šių metų komisijoje dirbo ir pateiktas knygas skaitė bei vertino Vilniaus klubo nariai: Rita Bartkevičienė, Rima Cicėnienė, Kristina Mekšrūnienė, Nijolė Norkūnienė, Eva Valentinas, Teodoras Žukas bei Lietuvos leidėjų asociacijos pakviesti Lietuvos nacionalinės bibliotekos vyriausioji tyrėja Asta Plechavičiūtė, žurnalistas Valdas Puteikis ir kultūros istorikas Aurimas Švedas. Premijos ir apdovanojimai bus įteikti Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d. 14 val.
Kitos Knygos Pretendentės į Premiją
Šiemet Vilniaus klubo premijai buvo pateikta daug įspūdingų ir stiprių knygų. Komisijos nariai, tarp kurių buvo ir Eva Valentinas, skaitė ir vertino pateiktas knygas. Tarp jų buvo:
Taip pat skaitykite: Apie Valentiną Mazuronį
- Algė Andriulytė „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis Sum“
- Dainius Junevičius „Abdonas Korzonas - pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“
- Irena Vaišvilaitė „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“
- Aelita Ambrulevičiūtė, Gintė Konstantinavičiūtė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė „Prabilę namai. Žydų gatvės kasdienybė XIX-XX a.“
- Darius Pocevičius „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“
Knygų Pristatymai Vilniaus Knygų Mugėje
Kai kurios iš knygų, pateiktų Vilniaus klubo premijai, buvo pristatytos Vilniaus knygų mugėje:
- Dainius Junevičius „Abdonas Korzonas - pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018).
- Aelita Ambrulevičiūtė, Gintė Konstantinavičiūtė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė „Prabilę namai. Žydų gatvės kasdienybė XIX-XX a. (iki 1940 m.)“ (Leidykla „Aukso žuvys“, 2018).
- Jolita Bernotienė, Rasa Leonavičiūtė „Karalienės Bonos virtuvė“ (Leidykla „Aukso žuvys“, 2018).
- Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas „Kultūrų kryžkėlė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas“ (Vilniaus universiteto leidyykla, 2017).
- Felix Ackermann „Labai blogai arba liuks: aštuonios pamokos apie Lietuvą“ (Leidykla „Lapas“, 2018).
- Tomas Vaiseta „Vasarnamis. Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944-1990“ (Leidykla „Lapas“, 2018).
Asmeninis Gyvenimas ir Požiūris į Vilnių
Likimo ratas apsisuko - į Lietuvą Eva Valentinas atsikraustė antrą kartą. Ir - kino filmo vertas siužeto vingis - vėl nusipirko butą tame pačiame Vilniaus senamiesčio name, toje pačioje laiptinėje, kur anksčiau gyveno. „Čia - jokios mistikos. Kai aš planuoju savo gyvenimo pokyčius, man tiesiog sekasi“, - šypsojosi E. Valentinas. Būstų pardavimo ir pirkimo istorija keliuose žemynuose be jokių didelių vargų, pastangų, paieškų. Belieka tik palinkčioti galva, kad jai tikrai sekasi.
Naujieji E. Valentinas namai Vilniuje - su palėpe, tad vietos netrūksta, skoningai įrengti, apstatyti antikvariniais baldais. „Man patinka gyventi gražiai“, - sakė Eva. Jai patinka ir kultūrinis Vilniaus gyvenimas, dažnai lankosi klasikinės muzikos koncertuose, spektakliuose.
Prie kavos puodelio jaukiuose Evos namuose kalbėti apie jos gyvenimo odisėjas pradėta nuo naujausios - išsikraustymo iš Argentinos ir sugrįžimo į Lietuvą.
Gyvenimo Pokyčiai ir Kelionės
Eva, daugelis, išgirdę apie tokias kraustynes, gautų infarktą. O jums kraustytis - didelis malonumas. Kokia šių kraustynių istorija?
Taip pat skaitykite: Evos Valentinas: kultūrų tyrinėtojas
Vilniuje pardavusi butą nuvažiavau į Buenos Aires su keliais lagaminais ir pradėjau ieškoti namo. Buvau anksti išėjusi į pensiją. Įsikūriau senamiestyje, kur gyvena daug europiečių, bet mano vietinėms draugėms šis rajonas atrodė per daug bohemiškas.
Vilniuje senamiestis labai vertinamas. Daugelis nori jame gyventi, už butus pakloja kosmines sumas.
Vilnius - ne Buenos Airės. Ten senamiestyje pavojinga. Paradoksas: ten labai graži architektūra, seni namai, bet dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių yra daug apleistų namų. Šeimininkai mirę, palikuonių neturėjo ar dar kas nors yra nutikę. Į tuos namus įsikrausto ir juos tiesiog užima benamiai - skvoteriai. Jie ten laimingi gyvena, gauna pašalpas, o dirbti nelabai nori, ieško lengvų pragyvenimo šaltinių, pardavinėja „žole“ vadinamą marihuaną, vagiliauja.
Nusipirkau ten įspūdingą namą su didele terasa, fontanais, vidiniais kiemeliais ir nuomodavau apartamentus užsieniečiams. Vieni turistai atvažiuodavo mokytis ispanų kalbos, kiti - argentinietiškojo tango, treti - aplankyti Buenos Airių. Įdomus verslas, įvairių žmonių atvažiuodavo iš viso pasaulio. Buvo linksma gyventi.
Maniau, Buenos Airių senamiestis atsigaus, pasikeis taip, kaip kažkada keitėsi Vilnius. Bet nutiko priešingai: ten padėtis ne gerėjo, o vis blogėjo, darėsi vis sudėtingiau gyventi. Amžinas viso ko brangimas ir nuolatinės finansinės krizės. Infliacija Argentinoje buvo ir yra 40-50 proc.
Taigi po 10 metų vėl pardaviau viską ir grįžau su lagaminais į Vilnių. Kai padarau teisingą sprendimą, man dažniausiai sekasi.
Kai savo namą nutariau parduoti, kreipiausi į nekilnojamojo turto agentūrą. Bet tai truks dvejus trejus metus, pasakė, kol mes jį parduosime. Taip, namas labai didelis, nepraktiškas, jam reikėjo ypatingo pirkėjo.
Po savaitės išvažiavau į Vilnių, kaip ir kiekvieną vasarą. Vilniuje atsiverčiu elektroninį paštą: agentūra praneša, kad turi namo pirkėją. Per savaitę! Nupirko argentiniečių kino režisierius, kuriam tas namas labai patiko.
Turėjau skubiai grįžti į Argentiną, reikėjo per dvi savaites atlaisvinti namą. Viską padovanojau, pardaviau, supakavau. Ir vėl likau benamė.
Bet kai vasaromis atvažiuodavau atostogauti į Vilnių ir apsistodavau draugo bute toje pačioje laiptinėje, kur buvo ankstesnis mano butas, sužinojau, kad vieną butą jo savininkas nuomoja užsienio studentams.
Paskambinau pasiteirauti, ar nenorėtų jo parduoti. Jis sutiko. Taigi nusipirkau butą tame pačiame Senamiesčio name, toje pačioje laiptinėje, kur kažkada gyvenau.
O Argentina labai pasikeitė. Etninė gyventojų sudėtis taip pat pasikeitė. Kas yra argentiniečiai? Tai - ispanai, italai, lenkai, vokiečiai, kurių protėviai atvyko į Argentiną ir liko joje gyventi. Gimę Argentinoje visi esame argentiniečiai. Aš turiu Argentinos pasą ir esu Argentinos pilietė. Esu ir Lietuvos pilietė, nes turiu ir Lietuvos pasą.
Ne tik Argentina, bet ir visa Amerika yra imigrantų kraštas. Vieninteliai tikri amerikiečiai yra indėnai, o kiti - seneliai ar proseneliai - yra europiečių palikuonys.
Jūs - avantiūristė, kraustotės iš žemyno į žemyną ir gyvenate vis kitoje vietoje. Nebijote?
Nebijau. Man įdomu, patinka kraustytis, įsikurti naujoje vietoje, susikurti sau malonią ir gražią aplinką. Avantiūrizmas man truputį neigiamas žodis. Aš darau tai, ką noriu, o kai atsibosta, galiu viską pakeisti ir pradėti iš naujo.
Jeigu pasiilgstu vienos ar kitos šalies, susikraunu lagaminą ir ten keliauju. Jeigu man gyvenime kas nors nepatinka ar noriu pokyčių, aš juos darau. Nesėdžiu rankas sudėjusi ir neaimanuoju. Tai - mano vienintelis požiūris į gyvenimą: jeigu esi nelaimingas, tai daryk kažką, kad būtum laimingas.
Keliauju po Europą, į Ameriką nuvykstu. Lapkričio mėnesį praleidžiu Argentinoje. Ne, nejaučiu ilgesio nei Buenos Airėms, nei San Fransiskui, nei Čikagai. Juk ten gyvenau, ten man viskas pažįstama, ten turiu draugų, tad malonu visus aplankyti.
Bet jau praėjo treji metai, kai dėl koronaviruso pandemijos nenuvykau į Argentiną. Jeigu rudenį nebus karantino, lapkritį ten keliausiu.
Kas skatina daryti tokius esminius gyvenimo posūkius?
Man jau nebepatinka gyventi dideliuose miestuose. Per daug triukšmo, per dideli atstumai, įvairios didmiesčių problemos. Visoje Buenos Airių metropolijoje gyvena daugiau kaip 15 milijonų žmonių. Labai vargina atstumai, kai nori susitikti su draugais. Turi dvi valandas į vieną pusę važiuoti, dvi - į kitą. Vilnius šiuo atžvilgiu man yra idealus miestas.
Kai grįžau į Buenos Aires, susigrąžinau senus draugus, atsirado naujų. Man lengva bendrauti ir kviesti pas save žmones, su jais būti. Tik šis tas pasikeitė: kai buvau jauna, mokiausi universitete, buvo paprasčiau susitikti. O kai grįžau, ir jie - jau tam tikro amžiaus, jau gyvena kažkur toliau, tad bendravimas milijoniniame mieste pasidarė daug sunkesnis dėl didelių atstumų.
Požiūris į Meilę
O kur meilė, istorijos? Juk dūsautojų po jūsų langais turbūt buvo ne vienas?
Buvo tų meilių, bet niekada nejaučiau noro sukurti šeimos. Visuomet norėjau būti laisva ir daryti ką noriu. Meilė man nebuvo pirmoje vietoje. Visuomet buvo didelis noras keliauti, kuo daugiau pamatyti ir pažinti įvairių šalių kultūrą. Tas noras vis dar neišgaravo.
Pirmasis Atvykimas į Lietuvą
Visus Lietuvos okupacijos metus gyvenote Argentinoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose ir neįsivaizdavote, kaip gyvename mes, atskirti nuo pasaulio geležine uždanga. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 metų rudenį pirmą kartą atvykote į savo tėvų gimtinę. Turbūt iš jų perimtas ilgesio jausmas - kaip ta Lietuva, kaip tas Vilnius atrodo - ir paskatino atvykti?
Tada Vilnius atrodė labai liūdnas. Labai pilkas, labai tamsus. Įspūdis buvo toks, kad turi praeiti labai daug metų, kol čia kas nors pasikeis. Eidavau per senamiestį - neapšviesta, tamsu, parduotuvių nėra. Liūdnas buvo vaizdas.
Namie visuomet lietuviškai kalbėdavome, ta lietuvybė tėvų buvo perduota ir norėjosi bent kokiems metams atvažiuoti į Lietuvą. Atvažiavau čia iš San Fransisko, kur dirbau tarptautinėje bankininkystėje. Pamaniau, kad Lietuvoje reikės tokių specialistų, nes jų čia nebuvo, viskas tais laikais buvo daroma per Maskvą.
Nors mano planas buvo tiktai metams čia atvažiuoti, bet įsigijau Vilniuje butą. Nors ir sunku buvo, jaučiau, kad privilegija tokiu istoriniu laikotarpiu gyventi Lietuvoje. Viskas pradėjo po truputį keistis, buvo labai įdomus tas laikotarpis.
Mano pirmas darbas buvo „Hermio“ banke, kur buvau tarptautinio kreditavimo skyriaus direktorė. Išduodavome paskolas, atidarinėdavome sąskaitas užsienio bankuose. Lietuvoje buvo pati tarptautinės bankininkystės pradžia.
Iš „Hermio“ perėjau į „Oriflame“ kosmetiką, kai ja buvo pradėta prekiauti Lietuvoje. Buvau kompanijos atstovybės Vilniuje generalinė direktorė. Vėliau atidariau savo interjero puošmenų parduotuvę „Elementai“.
Darbas Lietuvoje
Ar lengvai Vilniuje susirasdavote darbą?
Lengvai. Bet dirbti buvo sunku, nes Lietuvoje ir Amerikoje labai skirtingas žmonių mentalitetas. Čia buvo kitoks požiūris į darbą, kitokie darbo principai. Atsakomybės niekas nenorėjo prisiimti, parašo palikti. Iniciatyvos niekas nenorėjo rodyti. Žmonės bijodavo ką nors pasakyti - gal ne taip pasakys?
Ar prisimenate pirmąją savo algą Lietuvoje?
Ją gavau kažkokiomis „vagnorkėmis“. Paskui buvo įvesti litai.
Susiradote draugų lietuvių, vilniečių?
Ilgai užtruko, kol susiradau. Lietuviai buvo ir vis dar yra labai uždari. Kiek pastebėjau, draugauja šeimomis arba su mokyklos, universiteto laikų draugais.
Tik dabar, kai grįžau iš Argentinos, susibūriau draugų ratą. Bet iš pradžių buvo sunku. Nors žmones pas save ir kviesdavau, atgalinio ryšio nebuvo.
tags: #eva #valentinas #gimimo #metai