Dzūkų tarmė - tai ne tik būdas bendrauti, bet ir unikalus kultūros paveldas, kurį svarbu išsaugoti ateities kartoms. Nors pats nesu kilęs iš Dzūkijos, išgirdęs dzūkų kalbą, sustoju ir klausausi kaip muzikos. Laimei, yra žmonių, kurie deda daug pastangų, kad dzūkų kalba gyvuotų ir būtų perduodama vaikams. Šiame straipsnyje apžvelgsime iniciatyvas ir kūrinius, skirtus dzūkų kalbos populiarinimui tarp vaikų.
Knygos - vartai į dzūkų kalbos pasaulį
Vienas iš būdų supažindinti vaikus su dzūkų tarme - knygos. Ievos Anelauskaitės-Motiejauskės knyga "Dabarcinės pasakos" - puikus pavyzdys. Šios trumpos pasakaitės, parašytos dzūkų tarme, pasakoja apie mergaitę ir jos broliuką iš Dzūkijos. Knygoje esantys tarmiški žodžiai yra pažymėti kursyvu, o knygos pabaigoje rasite dzūkiškų žodžių žodynėlį. Vietoje iliustracijų knygoje puikuojasi Vitos Jasienės sukurti vaizdingi karpiniai, kurie suteikia knygai netradicinio žavesio.
Svetlana Žadeikienė - tikras Alytaus krašto deimančiukas, kuri siekia išsaugoti dzūkų tarmę. Beveik 50 metų pedagoge dirbusi moteris yra išleidusi ne vieną knygą dzūkų tarme, veda edukacijas, renka senąsias tarmiškas frazes. 2023 m. Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka išleido Svetlanos Žadeikienės sukurtą dzūkišką knygelę „Paukštukai ir Būžukai“, kuri atveria vaikams gražios senelių ir prosenelių kalbos lobius, skatina juos skaityti, o jei dar nemoka - klausyti. Knygelėje rasite trumpus dzūkiškus eilėraštukus apie gražius ir įdomius dalykus, iliustruotus Alytaus Dzūkijos mokyklos vaikų piešiniais.
Tiems, kuriems patinka lietuvių literatūra, tikrai gali patikti Aušros Šiaučiulienės knyga "Dzūkų dainelės vaikams" (su CD).
Edukacinės iniciatyvos - dzūkų kalba iš pirmų lūpų
Svetlana Žadeikienė keliauja po darželius ir mokyklas, moko vaikus dzūkiškai. Jos darbas duoda puikių vaisių. Moteris siekia, kad dzūkų tarmė išliktų gyva ir būtų perduodama iš kartos į kartą.
Taip pat skaitykite: Etninės savimonės ugdymas per dzūkiškus porinimus
Gegužės 19 dieną Nedzingės bibliotekoje vyko popietė, skirta Dzūkijos metams paminėti. Renginio metu vaikai skaitė pasakas dzūkų tarme, sprendė kryžiažodžius, dėliojo sakinius iš dzūkiškų žodžių, minė mįsles, sakė patarlių pabaigas. Lauke vaikai žaidė senovinį dzūkišką žaidimą „Pikis“, dalyvavo įvairiose estafetėse, išbandė taiklumą su strėliukėmis.
Tarmių svarba ir išsaugojimas
G. Gaudentas Kurila (kūrybinis slapyvardis - Cieksas Žalbungis) - aktyvus literatūros kūrėjų telkėjas, rašantis ir tarmiškai ir kitus skatinantis taip rašyti. G. Kurila kuria rytų aukštaičių vilniškių tarme, taip, kaip kalbama Mielagėnuose ir jų apylinkėse. Tarmė - ne tik kai kurių balsių ar priebalsių tarimas ne pagal bendrinės kalbos, o pagal savos kalbos dėsnius. Tarmė ir patarmė - tai išskirtinė pasaulėjauta, ištisas kosmosas!
Svetlana Žadeikienė teigia, kad jei nieko nesiimsime, po dviejų šimtų metų dzūkų tarmės visai nebeliks. Todėl svarbu branginti, nesisarmatinti savo tarmės ir laikyti save ščyrais dzūkais, kad dar ilgai galėtume didžiuotis savo gražiu dzūkišku šnektu.
Dzūkiška pasaka apie juodą katiną
Vienų sykį gyveno dziedukas ir bobukė ir turėjo jie juodų kap suodzis kacinų. Kacinų jie labai mylėjo. Kacinas su jais gyveno vienoj troboj. Tas kacinas nebuvo paprastas jis nuspėdavo orų, vos cik islaistas kieman is kart puola draskyt duris raiškia bus blogas oras, ale jai laksto po kiemų- bus geras oras. Dziedukas dzaugdavos kacino spėjimas tep galėjai susiplanuoc lauko darbus. Vienų rozų išlaistas kacinas in laukų negryžo trobon, jau sutemė ale kacino vis kaip nėr tep nėr. Vos cik išaušus rytui bobukė kamašus ir išai kacino ieškoc jautė bobukės širdzis, kad čia nagus bus takišį laumės. Aina bobukė takucu nugi žūri laumė pabalin žlugtų velėja. Priaina bobukė prie laumės ir sako:- Buvo vienas, lyg velnio pamestas, nulėkė miško pusėn lyg akis išdegis.
Taip pat skaitykite: Populiariausios dainelės vaikams
Taip pat skaitykite: Lietuviškos dainelės vaikams