Graikų mitologija - tai ne tik pasakojimai apie dievus ir herojus, bet ir gilus senovės pasaulio supratimas, atspindintis žmonių troškimus, baimes ir vertybes. Ši mitologija klestėjo klasikinės Graikijos teritorijoje, įskaitant dabartinę Graikiją, pietinę Italiją ir Mažosios Azijos pakrantes. Nuo chaoso gimusi visata, dievų kovos ir žmonių likimai - visa tai sudaro graikų mitologijos pagrindą.
Graikų mitologijos ištakos ir raida
Pradžioje buvo Chaosas - beribė tuštuma, iš kurios atsirado pirmosios dievybės: Gaja (Žemė), Uranas (Dangus), Tartaras (požemio pragaras) ir Erosas (meilės jėga). Gaja ir Uranas sukūrė titanus, o vėliau Kronas užgrobė valdžią, bet pats buvo nuverstas savo sūnaus Dzeuso. Po dešimtmečio trukusio karo su titanais (Titanomachija) Dzeusas, kartu su broliais Poseidonu ir Hadu, įkūrė naują dievų kartą - Olimpo valdovus, kurie valdė žmonių pasaulį.
Graikų dievai ne tik valdė gamtos jėgas - jie buvo ir žmonių gyvenimo dalis. Jiems statė šventyklas, aukojamos dovanos, maldauta už pagalbą ar gerovę. Bet dievai taip pat kišosi į žmogiškuosius reikalus: Afroditė sukeldavo meilę, Atėnė davydavo išminties, o Aresas įkvėpdavo karinių siaubų. Neretai dievai bausdavo išdidžius (kaip Prometėją, kuris atidavė žmonėms ugnį) ar netgi žudydavo tuos, kurie juos įžeidė. Mituose dievų veiksmai dažnai atspindėjo žmogiškąsias silpnybes - meilę, pavydą, kerštą.
Skirtingai nuo romėnų dievų, kurie iš pradžių buvo labiau formalūs ir valstybiniai, graikų dievai buvo individualūs ir žmogiški. Tačiau Helenizmo laikotarpiu romėnai perėmė graikų mitologiją, pritaikydami ją savo poreikiams.
Dzeusas - dievų ir žmonių valdovas
Dzeusas (Zeus), graikų mitologijoje - vyriausiasis dievas, dievų ir žmonių tėvas bei vyriausiasis valdovas. Titano Krono ir deivės Rėjos sūnus. Atėmęs iš Krono ir kitų vyresniųjų dievų (titanų) valdžią, su broliais pasidalijo pasaulį: Poseidonas gavo valdyti jūras ir vandenynus, Hadas - požemio karalystę, Dzeusui atiteko dangus. Gyveno Olimpo kalne, valdė visus gamtos reiškinius, dalijo gėrį ir blogį. Dzeusas - dievų bei žmonių valdovas, vyriausiasis olimpinės mitologijos dievas, viešpataujantis aukštai šviesiajame Olimpe, apsuptas pulko dievų. Dzeusas - graikiškos kilmės dievas, jo vardas - indoeuropietiškas, reiškiantis ,,šviesus dangus“. Jis priklauso trečiajai dievų kartai, nuvertusiai titanus. Krono sūnus valdo dievus ir yra pats galingiausias dievas. Tačiau kiti dievai bando varžytis su jo galybe. Jis valdo visus gamtos reiškinius. Iš pradžių buvo dangaus dievas, kuris iš aukštojo Olimpo siųsdavo į žemę lietų, sniegą, vėją, audras, dieną ir naktį, rankose kaip ženklus laikė griausmą ir žaibus. Jis surenka ir išblaško debesis, kratydamas aigidą sukelia audras bei vėjus. Taip pat nuo Dzeuso valios priklauso, kad išaušusi diena būtų šviesi, jis pasiunčia palankų vėją, tvarko metų laikus. Vėliau jis tapo dievų valdovu ir pranašysčių dievu, kuris žino ne tik dabartį, bet ir ateitį. Žmonių likimus ir savo valią Dzeusas praneša įvairiais ženklais, per sapnus, griaustinius ir žaibus, paukščių skrydžius bei per orakulus. Galiausiai jis tapo ir teisinguoju dievu, saugančiu žmonijos tvarką, šeimos, svečių ir visų pagalbos prašančiu globėju, baudžiančiu sutarčių ir priesaikos laužytojus, taigi teisės ir dorovės sergėtoju bei laiduotoju. Žemėje Dzeusas sukūrė karalių valdžią, jis prižiūri įstatymų vykdymą, priesaikos šventumą, saugo tautos susirinkimus. Valdovas Dzeusas sėdi aukštame aukso soste. Iš Olimpo Dzeusas dalija žmonėms dovanas ir įveda žemėje tvarką bei įstatymus. Dzeuso rankose žmonių likimas: laimė ir nelaimė, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Svarbiausia kulto vieta - Olimpija; ten Dzeuso garbei vykdavo olimpinės žaidynės. Dzeuso šventieji gyvūnai - erelis ir jautis (Dzeusas jais kai kada pasiversdavo), šventasis medis - ąžuolas (ąžuolo lapų šlamėjimu Dzeusas atskleisdavo savo valią).
Dzeuso šeima ir palikuonys
Dzeusas garsėjo ne tik savo galia, bet ir meilės nuotykiais. Jis turėjo daugybę palikuonių su deivėmis ir mirtingomis moterimis. Tarp jo vaikų yra žinomi dievai, herojai ir mitinės būtybės. Su deivėmis ir mirtingomis moterimis susilaukė Atėnės (gimė iš Dzeuso galvos, jam prarijus pirmąją žmoną Metidę), Arėjo, Hebės ir Hefaisto (susilaukė su antrąja žmona Hera), Apolono, Artemidės, Hermio, Persefonės, Afroditės, horų, moirų, charičių, mūzų, Dioniso, Heraklio, Helenės, Dioskūrų, Persėjo, Minojo, Sarpedono ir Radamanto.
Pirmoji Dzeuso žmona buvo Metidė, kurią jis prarijo norėdamas išvengti už save galingesnio sūnaus gimimo. Griausmavaldis žinojo, jog išminties deivė Metidė turės du vaikus: dukterį Atėnę ir nepaprasto proto bei jėgos sūnų, kuris nuversiąs jį nuo sosto. Bet kadangi Metidė buvo nėsčia, tai iš Dzeuso galvos po kiek laiko gimė duktė Atėnė Paladė. Oficialioji Dzeuso žmona buvo jo sesuo, užaugusi toli nuo Olimpo, tyloje ir ramybėje, Hera. Hera - santuokos globėja, saugo vedybinių ryšių šventumą bei neišardomumą. Dievai surengė puikias Dzeuso ir Heros vestuves. Jie susilaukė trijų vaikų: Hebės, Hefaisto ir Arėjo. Taip pat Dzeusui gimė dar vienas sūnus - Epafas.
Dzeusas mylėjo ir gražiąją Semelę, Tėbų karaliaus Kadmo dukterį. Deivės patarta ji paprašė Dzeuso pasirodyti jai savo dieviškuoju pavidalu. Sudegė Semelė nuo Dzeuso žaibiško spindulio. Bet iš jų ryšio gimė Dionisas. Griausmavaldis Dzeusas imasi įvairiausių gudrybių, norėdamas pagrobti Europę, jis pasivertė jaučiu, kad neišgąsdintų gražuolės. Pagrobęs Europę, jis nunešė ją į Kretą, kur ji ir liko gyventi. Europė tapo Dzeuso žmona ir pagimdė tris sūnus: Minoją, Radamantą ir Sarpedoną. Pamilo ir ją Krono sūnus. Danajė buvo įkalinta giliai po žeme esančiuose rūmuose. Aukso lietumi jis prasiskverbė į požemio rūmus ir tapo Akrisijo dukters vyru. Iš tos santuokos gimė Danajei dailus berniukas, kurį ji pavadino Persėju. Įgavęs Alkmenės vyro Amfitriono išvaizdą, atskubėjo Dzeusas pas ją. Nuo Dzeuso ir nuo savo vyro pagimdė Alkmenė du sūnus dvynius: vyresnįjį - Dzeuso sūnų, kuriam buvo duotas Alkido vardas, ir jaunesnįjį - Amfitriono sūnų, pavadintą Ifikliu. Vėliau pranašautoja pitija pavadino Dzeuso sūnų Herakliu. Kalisto nuo Dzeuso pagimdė sūnų Arkadą. Jis Kalisto suviliojo pasivertęs Apolonu. Pas Ledą Dzeusas atskrido pasivertęs gulbinu, padėjo du kiaušinius, iš kurių išsirito Dioskūrai ir Helenė. Pamilo griausmavaldis Dzeusas upių dievo Asopo dukterį Antiopę ir suviliojo ją pasivertęs satyru. Ji pagimdė du sūnus dvynius ir pavadino juos Dzetu ir Amfionu. Krono sūnus pagrobė ir žaviąją upių dievo Asopo dukterį Aiginą, nunešė ją į Oinopijos salą, kuri nuo to laiko ėmė vadintis Aigina. Toje saloje gimė Aiginos ir Dzeuso sūnus Ajakas. Kilenės kalno oloje, Arkadijoje, gimė Dzeuso ir Majos sūnus dievas Hermis.
Nors Dzeusas ir buvo šeimos globėju, bet pats santuokinės ištikimybės nesilaikė, vaikų turėjo ne tik su deivėmis, bet taip pat ir mirtingosios moterys jam pagimdė daugybę herojų. Dzeusas dažnai tapatinamas su likimu, tačiau nuo jo nepriklausomai veikia moiros - savarankiškos tamsiosios jėgos, kurių sprendimų niekas negali pakeisti, netgi Dzeusas. Jis tvarko ne tik visuomenės, bet ir šeimos gyvenimą, saugo svečio ir pagalbos ieškančiųjų teises. Kartu su mūzomis, Apolonu ir Artemide, charitėmis bei horomis Dzeusas globojo meną, harmoniją, mokslus, moralės normas. Jis prakeikė moralės normų nesilaikančius atreidus, Sizifą, Tantalą.
Taip pat skaitykite: Skubios kontracepcijos tablečių veikimas
Dzeuso darbai ir kovos
Dzeuso darbai prasidėjo iš karto jam užaugus - jis pradėjo kovą dėl valdžios pasaulyje su tėvu Kronu ir titanais. Dzeusas privertė atryti Kroną brolius ir seseris. Krono vaikai įsitvirtino aukštajame Olimpe. Baisi ir įnirtinga buvo ta kova Olimpo dievams. Bet Dzeusui į pagalbą atėjo kiklopai. Jie nukalė jam griaustinius ir žaibus, kuriuos Dzeusas svaidė į titanus. Kova truko dešimt metų, bet nei vieni, nei kiti nesugebėjo pasiekti pergalės. Ir tada ryžosi Dzeusas išleisti iš žemės gelmių šimtarankius milžinus - hekatoncheirus. Galų gale titanai neišlaikė. Jie buvo palaužti ir nugalėti. Titanų viešpatavimas pasaulyje baigėsi. Nors Dzeusas ir turėjo daug vaikų, bet kai šie šaukėsi jo pagalbos, Dzeusas ištiesdavo pagalbos ranką.
Deivė Hera nekentė Dzeuso sūnaus Ajako ir pasiuntė didžiulę negandą jo karalystėn. Netekęs vilties Ajakas pradėjo prašyti tėvą išgirsti jį ir grąžinti jam žmones. Dzeusas padėjo sūnui, prašančiam pagalbos, skruzdėles pavertė žmonėmis ir iš naujo apgyvendino Aiginos salą. Pagelbėjo tėvas Ajakui, ir ne kartą. Graikijoje ilgai siautėjus sausrai, pas Ajaką atvyko iš visų sričių pasiuntiniai, maldaudami, kad jis paprašytų Dzeuso lietaus. Ajakas ir vėl kreipėsi į griausmavaldį prašydamas pagalbos, ir šį kartą Dzeusas išklausė sūnaus prašymą ir pasiuntė lietų. Kartą Heraklis paprašė Dzeuso padovanoti Telamonui gerą sūnų. Krono sūnus padėdavo savo vaikams ir neprašomas, gelbėdavo juos nuo mirties. Užvirė įnirtinga kova tarp Dzeuso sūnų - nemirtingojo dievo Apolono ir mirtingojo - garsiausio iš didvyrių Heraklio. Dzeusas netroško, kad Heraklis žūtų. Jis sviedė nuo Olimpo savo žvilgantį žaibą tarp sūnų ir, perskyręs juos, nutraukė kovą. Griausmavaldis Dzeusas padėdavo ne vien tik savo vaikams, bet ir kitiems žmonėms, kuriems reikėdavo dievo pagalbos. Akarnonas ir jo brolis Amfoteras dar būdami maži neteko tėvo. Motinos Kalirojės prašomas, Dzeusas suteikė berniukams galimybę greitai užaugti, kad užaugę broliai galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Dzeusas išgirdo Kalirojės maldą. Kartais supykdavo Dzeusas ir ne visi jo darbai būdavo geri.
Kartą jis užsirūstino ant vario amžiaus žmonių, nes šie darėsi vis nedoresni, ir sumanė Dzeusas išnaikinti visą žmonių giminę. Jis nusprendė pasiųsti į žemę tokią baisią liūtį, kuri viską paskandintų. Visa Graikija paskendo šėlstančiose bangose. Išsigelbėjo tik Deukalionas ir jo žmona Piro. Krono sūnus už jų sąžiningumą nusprendė išpildyti jų norą, vėl apgyvendinti žemę žmonėmis. Žiauriai nubaudė Krono sūnus Prometėją, už tai, kad šis išdrįso nepaklūsti jo valiai. Nepasitikėjo Dzeusas Prometėju, nekentė jo. Dar labiau suliepsnojo griausmavaldžio neapykanta, kai Prometėjas stojo ginti vargšų mirtingųjų. Įkvėpė Prometėjas žmonėms viltį, pagrobė ugnį ir atnešė žmonėms. Jis išmokė žmones visų menų, suteikė jiems žinių, išmokė skaičiuoti, skaityti ir rašyti. Pasipiktinęs Dzeusas žiauriai nubaudė Prometėją, įsakė jis prikalti Prometėją prie olos viršūnės nenutraukiamomis grandinėmis, perverti jo krūtinę ir prismeigti prie olos neirstančiu smaigaliu. Nubaudė Dzeusas Prometėją, bet ir žmonėms pasiuntė į žemę blogį, t.y. dailią mergaitę Pandorą, atvėrusią nelaimių skrynią. Neatleidžia Dzeusas apgaulės ir nesąžiningumo ne tik žmonėms, bet ir deivėms. Jis įniršo ant apgaulės deivės Atės, užvaldžiusios jo protą; įtūžęs sugriebė ją Dzeusas už plaukų ir nutrenkė nuo Olimpo.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)