Įvadas
Draugystė vaidina itin svarbų vaidmenį vaiko gyvenime, pradedant ankstyvąja vaikyste ir tęsiant paauglystėje. Santykiai su bendraamžiais padeda vaikams ugdyti socialinius įgūdžius, emocinę inteligenciją, savivertę ir bendrą psichologinę gerovę. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip draugystės svarba keičiasi priklausomai nuo vaiko amžiaus, kokie iššūkiai gali iškilti ir kaip tėvai gali padėti savo vaikams užmegzti ir puoselėti sveikus santykius.
Santykių su bendraamžiais svarba
Psichologė J. S. Jasiulionė paskaitoje „Vienišumas, konfliktai ir kiti vaikų bendravimo iššūkiai“ pabrėžė, kad santykiai su bendraamžiais yra itin svarbūs. Vaikui augant, bendravimas su bendraamžiais padeda ugdyti socialinius įgūdžius ir patenkinti įvairius emocinius poreikius. Netgi vaikų grumtynės gali būti būdas mokytis suprasti savo ribas, pažinti kito jėgas ir patenkinti prisilietimų poreikį. Artimi ir abipusiai santykiai suteikia emocinę paramą, kuri yra vienas svarbiausių veiksnių sklandžiai vaiko raidai.
Tyrimai rodo, kad geri santykiai su bendraamžiais yra svarbus vaikų psichikos sveikatos apsaugos veiksnys. Vaikams, kurie turi artimus santykius su bendraamžiais, geriau sekasi mokytis, jie jaučiasi saugiau ir lengviau sprendžia problemas. Tačiau svarbu suprasti, kad ne visiems vaikams reikia daugybės draugų, ir tėvai gali padėti vaikams užmegzti ir puoselėti santykius.
Draugystės raida vaikystėje
Ikimokyklinis amžius
Pirmosios patirtys prasideda ikimokykliniame amžiuje, kai vaikai patenka į bendraamžių grupę darželyje. Jei vaikas auga gausioje šeimoje, jis jau turi tam tikros patirties, tačiau santykiai su broliais ir seserimis skiriasi nuo bendravimo su kitais vaikais. Ikimokykliniame amžiuje pagrindinis santykių kūrimo būdas yra žaidimas.
Mažiausieji iš karto nepuola į santykius su bendraamžiais. Pirmas žmogus, su kuriuo jiems svarbu sukurti santykius, yra ugdytojas - suaugęs žmogus, į kurį vaikas galėtų atsiremti ir jaustųsi saugus. Kuo vaikas vyresnis, tuo jis labiau atsiveria pasauliui ir tuo labiau svarbūs tampa santykiai su bendraamžiais. 4-5 metų vaikai jau turi daugybę bendrų žaidimų, kurie padeda megzti santykius, tyrinėti vienas kito ribas ir susigaudyti, kas patinka, o kas ne. Tuo metu jau gali atsirasti tos pirmosios tikros draugystės, o kai kurios išauga ir į ilgalaikes.
Taip pat skaitykite: Dailė ir vaiko vystymasis
Pradinis mokyklinis amžius
Pradiniame mokykliniame amžiuje pasikeičia ugdymo sistema, ir vaikas susiduria su naujais iššūkiais. Vaikas tampa grupės dalimi, kurioje pasidaro svarbu, kas ką moka, ko nemoka, kiekvienas sulaukia įvertinimų. Šiame amžiuje vaikai mažiau bendrauja su tėvais, o bendraamžių svarba didėja. Tai nereiškia, kad tėvai tampa mažiau svarbūs, bet būtent pradiniame mokykliniame amžiuje tampa svarbu turėti tą geriausią draugą, o bendraamžių įtaka vis labiau auga.
Šio amžiaus vaikams yra svarbu kažką veikti kartu, jie vis dar nemažai žaidžia, kovoja su tam tikrais priešais. Vaikai pradeda vis labiau išsiskirstyti pagal lytį - berniukai labiau bendrauja su berniukais, mergaitės - su mergaitėmis. Šiame amžiuje vaikai ima kurti savo bendrą folklorą, bendrą žargoną, kuris padeda sukurti priklausymo grupei, bendrystės jausmą.
Paauglystė
Paauglystėje bendraamžiai tampa dar svarbesni nei suaugusieji. Tai yra amžius, kada reikia atsiskirti nuo suaugusiųjų, o atsiskirti galima tik susitapatinant su žmonėmis, panašiais į save. Noras būti su grupe yra išskirtinis paauglystės bruožas.
Nors tėvai šiuo laikotarpiu gali daug ko nežinoti, tai nereiškia, kad jie yra nesvarbūs. Viskas priklauso nuo to, koks santykis buvo sukurtas iki paauglystės. Tėvai ir toliau gali dalyvauti vaikų gyvenime, sudarydami sąlygas savo vaikams pasikviesti draugų į svečius - taip jie pažins draugus, žinos, su kuo vaikas bendrauja, kas jam įdomu, ką mėgsta veikti.
Padėti įveikti vaikui kylančius bendravimo iššūkius paauglystės laikotarpiu tėvams yra sudėtingiau, nes ne visada paaugliai tos pagalbos ir nori. Kita medalio pusė yra ta, kad sunku, nes jei paaugliui kilo koks nors iššūkis, už jį jau nepasikalbėsi su kažkuo, kaip būdavo vaikui esant mažam. Šiuo metu tėvai gali būti šalia, būti jautrūs, išklausantys, atviri ir visada prieinami.
Taip pat skaitykite: Vaikų dienos režimo nauda
Įtaka vaikų santykiams su bendraamžiais
Individualūs skirtumai
Kaip ir suaugę žmonės, taip ir visi vaikai yra labai skirtingi. Jau gimdamas kiekvienas vaikas atsineša tam tikrus individualius skirtumus - tam tikrus temperamento bruožus, drovumą, drąsumą, aktyvumą ir pan., kurie susiję su tuo, kaip vaikui sekasi megzti santykius su bendraamžiais. Todėl, kai iškyla kokių nors problemų bendravime, labai svarbu pirmiausia pagalvoti apie savo vaiko bruožus, pavyzdžiui, jei jis yra tas drąsusis, gal jam reikia pagalbos susiturint, ir atvirkščiai - tyleniui reikia padrąsinimo. Bet kuriuo atveju vaikams pradėjus eiti į kolektyvą, suaugusiesiems reiktų nuolat stebėti, kaip vaikui sekasi bendrauti, kaip sekasi spręsti konfliktus ir t.t.
Visos žinios, kurias mes įgysime apie savo vaiką jam esant darželinio amžiaus, pravers ateityje, kai jis jau bus daugiau atsiskyręs. Žinodami, kaip jam sekėsi bendrauti darželyje, kokios problemos ir dėl ko iškildavo, galėsime numanyti, kaip galime padėti, kai iškils kokių nors problemų santykiuose su bendraamžiais paauglystėje.
Ankstyvosios prieraišumo patirtys
Be įgimtų savybių, santykiams su bendraamžiais įtakos turės ir ankstyvosios prieraišumo patirtys, t. y. santykiai šeimoje. Labai svarbu, jog pirmaisiais metais vaikas turėtų galimybę pasaulį matyti kaip saugią vietą būti. Tik tuomet jis gali drąsiai tyrinėti, megzti santykius ir pan.
Šeimos normos ir auklėjimo ypatumai
Pavyzdys, kurį vaikas mato nuo mažų dienų, visada yra labai svarbus. Kaip vaikas mato, kaip tėvai bendrauja su savo draugais, su savo bendraamžiais, ar labiau įprasta bendrauti tik šeimoje, ar ji labiau uždara, ar yra draugų, gal su jais susitinkama tik už namų ribų - visa tai vaikams kuria pamatus jų pačių santykiams. Vaikai iš vienokių šeimų atviriau žiūri į santykius, o kiti ne taip lengvai įsileidžia naujus draugus, yra uždaresni.
Kaip padėti vaikui, jei jam sunku susirasti draugų
Neturintis draugų paauglys ateityje gali patirti bendravimo sunkumų. Dažniausiai sunkiai bendrauja drovūs, savimi nepasitikintys vaikai. Tokiu atveju galima:
Taip pat skaitykite: Gerbūvio globos namų privalumai ir trūkumai
- Dažniau kviesti vaiko draugus į svečius.
- Padėti vaikui suprasti, kad bendravimas su vaikais teikia malonumą, ne tik nusivylimą.
- Dažniau pagirti, pabrėžti vaiko teigiamas savybes, skirti užduotis, su kuriomis jis lengvai susitvarkys.
- Pasitikėti vaiku.
Tėvų vaidmuo vaikų draugystėse
Teoriškai sutinkame, kad vaikai draugus renkasi patys. Tačiau neretai į namus jie atsiveda tokius, kuriuos vien pamatę sunerimstame ar net išsigąstame. Mažylį dar sugebėtume palenkti į savo pusę, nors taip problema ir neišsispręstų, o vyresnėliams tik sukelsime protestą, sulauksime priešingų rezultatų. Stenkitės išsiaiškinti, kokia netinkamų draugų pasirinkimo priežastis. Įvertinkime mūsų ir vaikų santykius.
Suaugusieji vadovaujasi moraliniais vertinimais ir mano, kad tikri draugai turi būti ištikimi, sąžiningi, užjaučiantys. O vaikui tiesiog reikalingas žaidimų partneris ar mokanti išklausyti draugė, net jei ji rūko ir keikiasi. Išmokykime vaikus pamatyti stipriąsias ir silpnąsias draugų vietas bei suprasti, ko iš jų verta mokytis, o ko ne. Vaikai labai lengvai pasiduoda bendraamžių įtakai, nes nori būti priimti į jų būrį. Jie ne visada supranta, kad įmanoma būti draugais ir neišsižadant savo nuomonės. Mūsų užduotis - ne piktintis, o išmokyti vaiką ištarti "ne".
Ką daryti, jei vaikas renkasi netinkamus draugus?
- Kuo dažniau kvieskite draugus į svečius, kad galėtumėte su jais artimiau susipažinti ir daryti jiems įtaką.
- Padėkite vaikui rasti autoritetą, kuriuo verta sekti (treneris, būrelio vadovas, mokytojas).
- Stiprinkite savo pozityvią įtaką, kad vaikui būtų įdomu su jumis, kaip ir su draugais.
- Vaikas turi jausti, kad gali jumis pasitikėti.
Vaikiška meilė ir romantiniai santykiai
Įžengus į paauglystę (apie 10-11 metus) vaikas gali patirti pirmuosius romantinius jausmus kitam vaikui. Tam tikrą reikšmę šių santykių užmezgimui turi fiziologiniai hormonų pokyčiai paauglio organizme, dažnai tokie santykiai susiję ir su socialiniu statusu bei psichologiniu noru pasitvirtinti savo svarbą, reikšmingumą, kurti identitetą. Pavyzdžiui, draugavimas su gražiausia mokyklos mergina vaikinui suteikia daugiau galimybių pasipuikuoti prieš draugus ir sulaukti didesnio jų pripažinimo. Arba tiesiog antrosios pusės turėjimas suteikia jausmą, jog esi patrauklus, įdomus ir pripažintas. Todėl paauglių romantiniai santykiai dažnai grindžiami fizine išvaizda, socialiniu statusu. Visgi paaugliai antrą pusę renkasi ir pagal bendrus pomėgius, aprangos, muzikos stilių.
Vėlesniame paauglystės tarpsnyje (apie 14-17 metus) paauglių romantinių santykių užmezgimą veikia ir socialinis spaudimas, pavyzdžiui, „visos draugės ir draugai“ jau turi poras. Taigi šiame amžiaus tarpsnyje paaugliui atrodo, jog susirasti porą yra tiesiog privaloma! Kartais tėvams vaiko pirmoji meilė atrodo vaikiška, juokinga, nerimta, tačiau derėtų atvirai priimti ir rimtai vertinti vaiko jausmus. Žinoma, Jums kaip ir daugumai tėvų gali būti neramu dėl vaiko santykių, norisi apsaugoti nuo visų galimų sunkumų ir pavojų. Tačiau paauglystėje išgyvenama svarbi tapatumo ir vaidmenų sumaišties krizė.
Kaip reaguoti į vaiko pirmąją meilę?
- Vaikui nusprendus papasakoti apie savo santykius, tėvai turėtų ramiai jį išklausyti.
- Jeigu nenusiteikęs pasakoti, galima pasiūlyti jam pasikalbėti tuomet, kai jis pats to norės.
- Galima pasidomėti, kaip jis supranta romantiškus santykius, kaip juos įsivaizduoja, kas jam svarbu, kuo jį traukia antra pusė ir pan.
- Svarbu susilaikyti nuo moralų, klausyti atviromis ausimis ir rodyti savo buvimą šalia.
- Pasidalinti savo pirmosios meilės patyrimu, kad parodytumėte, jog suprantate jo jausmus.
- Pasiūlyti vaikui pasikviesti savo porą į namus ar visiems kartu nueiti paramogauti, kad galėtumėte geriau pažinti savo vaikui artimą žmogų.
- Tėvai turėtų vengti juoktis, šaipytis iš vaiko romantiškų santykių, jų nenuvertinti.
- Neklausydami mes tiesiog nesužinosime, kas iš tikrųjų nutiko, ką vaikas jaučia.
Savigarba ir jos įtaka santykiams
Savigarba yra žmogaus savęs suvokimas - ką jis apie save mano ir kaip jaučiasi. Ankstyvosios vaikystės svarba savigarbai yra didžiulė, nes vaikystėje suformuota savigarba išlieka reikšminga visą gyvenimą. Kūdikystėje svarbiausia jaustis saugiam, o ankstyvajame amžiuje svarbu skatinti savarankiškumą. Ikimokyklinio amžiaus vaikams labai svarbu pasiekti kokių nors aiškių savo darbo rezultatų.
Veiksniai, kurie žemina vaiko savigarbą:
- Smurtas.
- Lepinimas.
- Perdėta globa, kontrolė.
- Vaiko, kaip asmenybės ir vertybės, nepriėmimas.
Kaip stiprinti vaiko savigarbą?
- Konkretūs, aiškūs pagyrimai.
- Laikas, praleistas kartu su šeima.
- Būti pavyzdžiu.
- Meilės rodymas.
- Įtraukimas.
- Drąsinimas ir tikėjimas.
- Savarankiškumo skatinimas.
Ugdymas ikimokyklinėse įstaigose
Ikimokyklinėse įstaigose ugdymo procesas yra organizuojamas pagal įstaigos pedagogų parengtą ikimokyklinio ugdymo programą. Programoje numatomi ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Programa remiasi kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingais vaiko raidos požymiais bei vaiko ugdymosi logika. Kokybišką ugdymo turinio įgyvendinimą užtikrina dvikryptė pozityvi demokratiška pedagogo-vaiko sąveika, ugdytinio ir ugdytojo dialogas, grindžiamas asmenine pagarba, vaiko unikalumo pripažinimu, svarbiausiomis vertybėmis, pozityviomis emocijomis.