Traumuota vaikystė - tai sunkus išmėginimas, viena sudėtingiausių streso formų, kurią tenka patirti milijonams vaikų visame pasaulyje. Vaikai auga nesaugioje aplinkoje, kuri tiesiogiai veikia kasdienį jų gyvenimą, o prievartos centre dažnai būna žmogus, kuriuo vaikas pasitiki ir nuo kurio priklauso. Žiaurus elgesys gali padaryti neatitaisomos žalos vaiko raidai, pakenkti gebėjimų, tokių kaip emocijų kontroliavimas ir sveikų socialinių santykių formavimas, ugdymui.
Smurto formos prieš vaikus
Keturios pagrindinės smurto prieš vaikus formos yra fizinė prievarta, nepriežiūra, emocinis smurtas ir seksualinis išnaudojimas. Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose vaikų teisių apsaugos tarnybos kasmet išnagrinėja daugiau nei 3,5 milijono atvejų, susijusių su įtarimais apie netinkamą elgesį su vaikais; maždaug trečdalis jų pasitvirtina.
Vaikystėje patirtų traumų pasekmės
Vaikystėje patirtų traumų pasekmės yra labai rimtos ir gali padaryti vidutiniškos ar didelės psichologinės žalos, o taip pat padidinti vaikų depresinių sutrikimų riziką. Depresijos, kuri kyla dėl patirto smurto, simptomai gali smarkiai paveikti vaikų gyvenimus, pavyzdžiui, susilpninti intelektinį funkcionavimą, iškreipti suvokimą, pakenkti bendravimo įgūdžiams, komplikuoti asmeninius santykius. Daug vaikų psichologų teigia, kad vaikystėje patirtas smurtas gali nulemti depresiją.
Procesą, mechanizmą ar priemones, kurios lemia tam tikrą padarinį, jie vadina mediatoriais. Mediatoriai paaiškina, kas vyksta psichologiniame ar neurobiologiniame lygmenyje ir kaip vienas kintamasis nulemia kitą. Kitaip tariant, jie rodo, kaip nepriklausomas kintamasis (pavyzdžiui, netinkamas elgesys su vaiku) sukelia priklausomą kintamąjį (pavyzdžiui, depresiją). Keletas ženklų, rodančių, kad vaikystės traumos gali virsti depresija, yra nesaugaus prisirišimo stilius, iškreiptos kognityvinės schemos ir iškreiptas socialinės paramos suvokimas.
Nesaugaus prisirišimo stilius
Vienas procesų, kuris gali lemti depresiją, susijusią su neigiama vaiko patirtimi, yra nesaugaus prisirišimo stiliaus susiformavimas. Pasak Johno Bowlby, bendraudami su artimais žmonėmis, saugiai prisirišę asmenys nebijo ieškoti kontakto ir paramos, tuo tarpu nesaugiai prisirišusiems asmenims tai daryti yra nejauku. Šiuos prisirišimo sunkumus gali sukelti nejautrus ar nenuoseklus auklėjimas, tėvų skyrybos ir sudėtingesnės patirtys, tokios kaip nepriežiūra ir prievarta.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams
Benjamin Hankin atlikti tyrimai parodė, kad nesaugaus prisirišimo stilius turėjo didelės įtakos depresijos simptomų išryškėjimui. Iš visų blogo elgimosi su vaikais formų didžiausios įtakos depresijos atsiradimui vaikui suaugus turėjo emocinė prievarta. Didelės įtakos depresijos simptomų išryškėjimui turėjo ir seksualinė prievarta. B. Hankin tyrimai pabrėžia vaikus auginančių asmenų veiksmų ir elgesio su vaikais įtaką. Jis teigia, kad prievartą naudojantys, nejautrūs ir vaiko poreikius ignoruojantys asmenys gali padidinti vaiko depresijos riziką, nes vaikas susiformuoja vidinį modelį, kuris reprezentuoja jį kaip nieko vertą, o aplinkinį pasaulį - kaip pavojingą.
Iškreiptos kognityvinės schemos
Kitas procesas, siejantis vaikystėje patirtas traumas ir atsiradusią depresiją, yra kognityviniai sutrikimai, arba iškreiptos kognityvinės schemos. Schemos yra “individo praeities patirčių, kurios lemia esamą suvokimą, mąstymą ir elgesį, reprezentacijos.” Šios praeities patirtys gali būti emocinė prievarta ir nepriežiūra, dėl kurių vaikas susidaro įspūdį, kad yra nemylimas ir nenusipelnęs dėmesio bei rūpesčio. Jis gali imti manyti, kad, nesvarbu, ką individas bedarytų, pasekmės visada bus tokios pačios.
Vietoj to, kad vaikas susidarytų požiūrį, kad yra vertas meilės ir dėmesio, jis gali susiformuoti neigiamą savęs suvokimo modelį ir manyti, kad yra nieko vertas, nieko nesugebantis, bejėgis ar blogas. Pasak B. Hankin ir L. Y. Abramson, traumuoti vaikai bando suprasti ir paaiškinti, kodėl jiems teko patirti žiaurų elgesį, o šis išvadų darymo procesas gali suformuoti neigiamą kognityvinį stilių ir duoti pradžią depresijai.
Vaiku nesirūpinančių ar jį emociškai traumuojančių tėvų elgesys siunčia žinutę, kad vaikas yra nieko vertas, nes jis ar ji nepateisino lūkesčių arba yra tiesiog nevertas meilės ir dėmesio. Be to, emocinė prievarta gali būti stipriai susijusi su kognityviniu pažeidžiamumu, kuris sukelia depresiją, nes prievartą naudojantys asmenys perteikia vaikui tiesioginį ir dviprasmišką neigiamą turinį ir žinutes apie jo asmenybę. Šios žinutės gali turėti įtakos kognityvinio pažeidžiamumo formavimui, nes suaugusieji vaikui pateikia tiesioginius priežastinius paaiškinimus, pavyzdžiui, sako, kad jis yra kvailas.
Iškreiptas socialinės paramos suvokimas
Dar vienas mediatorius, kuris gali įtvirtinti neigiamų patirčių poveikį depresijai, yra iškreiptas socialinės paramos suvokimas. Socialinė parama apibrėžiama kaip “iš aplinkinių gaunama informacija, kad žmogus yra mylimas, gerbiamas, vertinamas ir juo rūpinamasi; tai komunikacijos tinklo ir abipusių įsipareigojimų dalis.” Socialinės paramos suvokimas turi didesnės įtakos depresijos simptomams nei tikrasis gaunamos paramos lygis.
Taip pat skaitykite: Pirmoji pagalba vaikui patyrus dantų traumą
Iškreipto socialinės paramos suvokimo modelis gali paaiškinti, kaip neigiami gyvenimo įvykiai, tokie kaip jau minėtos vaikystės patirtys, gali iškreipti socialinės paramos suvokimą ir išryškinti depresijos simptomus. Šis modelis rodo, kad stresas (blogas elgimasis su vaiku) gali pabloginti suvokiamos socialinės paramos prieinamumą, o tai gali sukelti psichologinių bėdų, tarp jų ir depresiją.
Vienų tyrimų metu buvo tiriamas ryšys tarp iškreipto socialinės paramos suvokimo modelio ir paauglių depresijos. Buvo analizuojamas socialinės paramos kiekis (pavyzdžiui, draugų skaičius) ir kokybė (emocinė parama ir iš aplinkinių gauta informacija bei patarimai), o ypatingas dėmesys skirtas smurtui, kurį vaikas patyrė iš abiejų tėvų. Rezultatai parodė, kad smurtas, ypač iš tėvo pusės, turėjo tiesioginių neigiamų poveikių socialinės paramos suvokimui. Vaikystėje patirtas blogas elgesys gali sukelti depresiją, nes paaugliui atrodo, kad jis yra izoliuotas nuo socialinės paramos sistemos ir kad nesulauks palaikymo, kai jam to reikės.
Pasekmės
Vaikų depresija yra siejama su daugybe neigiamų pasekmių. Daug psichologų depresiją dėl jos paplitimo, sunkumo ir įvairių neigiamų pasekmių laiko viena rimčiausių vaikystės psichopatologijų formų. Blogas elgimasis su vaiku, ypač emocinė prievarta ir nepriežiūra, turi labai didelės įtakos depresijos atsiradimui ateityje. Vaikystėje patirta emocinė prievarta ir nepriežiūra yra mažiausiai ištyrinėtos blogo elgesio su vaikais formos. Visgi įrodyta, kad vaikas, kuris patiria emocinę prievartą, dažnai tampa ir fizinės ir/arba seksualinės prievartos arba nepriežiūros auka. Tyrimai rodo, kad vaikų depresijos atvejams beveik visada būdinga patirta emocinė prievarta/nepriežiūra, o emocinės prievartos ir nepriežiūros įtaka depresijai yra didesnė nei seksualinės ar fizinės prievartos.
Autizmas ir ankstyvoji raida
Balandžio 2 dieną minima pasaulinė autizmo diena. Anot specialistų, pirmuosius šio sutrikimo bruožus galima pastebėti anksti ir laiku ėmus ugdyti vaiką padėti jam kiek įmanoma labiau prisitaikyti ir gyventi savarankiškesnį bei kokybiškesnį gyvenimą. Tėvams, kurie karantino laikotarpiu daugiau laiko praleidžia su savo vaikais ir turi galimybę iš arčiau pažinti savo atžalas „Asmens sveikatos klinikos“ (VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“) specialistės - vaikų ir paauglių psichiatrė, porų ir šeimos konsultantė Elvyra Mažukaitienė ir ABA terapijos arba Taikomosios elgesio analizės (ang. Vaikų autizmas - įvairiapusis raidos sutrikimas, dažniausiai pasireiškiantis vaikams iki trejų metų amžiaus.
Pasireiškus autizmui netinkamai vystosi kognityvinės ir pažintinės vaiko funkcijos, jau pirmaisiais mėnesiais išryškėja vadinamojo bendro dėmesio (angl. Joint attention) deficitas, t. y., gebėjimas dalintis dėmesiu su kitu žmogumi (pirmiausia mama ir tėčiu) socialiai bendraujant. Pvz., pastebėti, kur rodo mama, ir nukreipti savo žvilgsnį ten arba pamačius ką nors įdomaus žvilgsniu ieškoti kito žmogaus, su kuriuo būtų galima tuo pasidalinti. Augant vaikui šis deficitas ima trukdyti megzti kokybiškus socialinius santykius ir per juos natūraliai mokytis. „Įprastai daug įgūdžių vaikas įgyja bendraudamas su aplinkiniais, pirmiausia - tėvais. Taip jis išmoksta kalbėti, suprasti kalbą, žaisti, ima pažinti bei valdyti savo emocijas. Taip pat autistiškiems vaikams dažnai sunkus prisitaikyti prie pokyčių, jiems gali būti būdingas pasikartojantis elgesys, stereotipijos, t. y. beprasmis ir įkyrus tų pačių veiksmų, pvz., virtuvės durelių darinėjimo, kartojimas.
Taip pat skaitykite: Žaislai mažiesiems tyrinėtojams
Autistiškus vaikus ir jų tėvus konsultuojanti psichiatrė E. Mažukaitienė sako, kad apie autizmą pirmiausia išduoda nesklandi ankstyvoji raida. Pirmuosius šešis mėnesius gali atsilikti motorinė raida, o vėliau, per kitus šešis mėnesius, ima ryškėti socialinio bendravimo problemos. Daugiausia naujų autistinio spektro simptomų pasireiškia vaikui esant dvejų metų amžiaus - tuomet ir lengviausia nustatyti sutrikimą. „Asmens sveikatos klinikos“ specialistės teigimu, tai, kad kūdikio raida nėra normali, gali išduoti keli dalykai: vaikas mažai rodo su pirštu į objektus, mažai žaidžia su įvairiais žaislais ir daugiausia žaidimui išsirenka vieno tipo, sunkiai supranta kontekstines užuominas ir nekomunikuoja artikuliuotai, su priebalsiais. Tam, kad būtų galima atskirti autistinio spektro sutrikimą nuo sutrikusios raidos, reiktų atkreipti dėmesį į signalus, išduodančius autizmą. Autizmo priežastys iki šiol nėra aiškios. Manoma, kad šį sutrikimą lemia genetinės neurobiologinės priežastys.
Paplitimas nėra vienodas - išsivysčiusiose šalyse dėl didesnio rūpinimosi vaikų sveikata jis fiksuojamas dažniau. Skaičiuojama, kad pasaulyje daugmaž vienas iš 56-59 žmonių turi autizmo sutrikimą, dažniausiai jis diagnozuojamas berniukams“, - sako E. Kaip galimus rizikos faktorius E. Pastebėjus įtartiną vaiko elgesį specialistės pataria iškart kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą ar pediatrą, besispecializuojantį vaiko raidoje. „Kuo anksčiau šis sutrikimas bus diagnozuotas, tuo anksčiau bus galima padėti vaikui, sudaryti sąlygas jam įgauti būtinas žinias ir gebėjimus, be kurių jis negalėtų savarankiškai gyventi. Tam, kad tėvai galėtų padėti vaikui, jie pirmiausia turi suprasti, kas su juo vyksta“, - sako ABA terapijos specialistė E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Jos teigimu, dirbant su autistiškais vaikais, specialistai padeda tėvams išmokti suprasti ir ugdyti savo vaiką, ugdyti vaiko socialinius ir komunikacinius įgūdžius. Autizmo spektras - labai platus, tad sunku pasakyti, kaip vystysis vaiko raida. „Pavyzdžiui, kai kurie autistiški žmonės puikiai kalba ir turi gerą kalbos suvokimą ir iš esmės geba kontroliuoti savo elgesį, tačiau patiria sunkumų bendraudami ar kurdami santykius su aplinkiniais, užmegzdami draugystę. Kiti autistiški žmonės taip ir neišmoksta komunikuoti ar suprasti kalbą bei tinkamai bendrauti su aplinkiniais net ir minimaliu lygiu. Todėl pasakyti, kaip vystysis vaiko raida yra sunku. E. Mažukaitienė atkreipia dėmesį, kad vaiko ugdymas labai priklauso ir nuo to, kaip tėvai priima žinią apie jo autizmą. „Viskas labai priklauso nuo to, kaip šeima, vaiko tėvai ar globėjai priima diagnozę. Kartais dėl didelio skausmo jie gali būti linkę ją neigti taip nutolindami pagalbą vaikui. Ji taip pat pataria tėvams turėti šiek tiek laisvo laiko be laiko, pvz., rasti, kas bent jau kelis kartus per savaitę galėtų prižiūrėti vaiką. E. „Asmens sveikatos klinika“ (VŠĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras) - teikia nuotolines psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų konsultacijas internetu.
Ši licencijuota psichologijos ir psichiatrijos klinika Lietuvoje veikia nuo 2002 metų. Patyrę psichoterapeutai ir psichiatrai čia konsultuoja vaikus, paauglius bei suaugusiuosius, veda grupinius užsiėmimus, šeimos ar porų terapiją, tėvystės įgūdžių lavinimo grupes. Trauminės patirtys vaikystėje - smurtas, artimojo netektis, kiti grėsmingi įvykiai - yra gana dažnos. Šios patirtys siejamos tiek su vaikystėje, tiek su vėliau patiriamais emociniais, elgesio, socialiniais, akademiniais ir kitais sunkumais. Anksti pastebėjus su trauminėmis patirtimis susijusius psichologinius sunkumus, galima laiku suteikti tinkamą pagalbą.
Kaip atpažinti mažų vaikų psichologinės traumos požymius
VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Psichotraumatologijos centro mokslininkės doc. Paulina Želvienė, doc. Odeta Geležėlytė ir dokt. Agnietė Kairytė įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Jis padėjo pritaikyti mažų vaikų psichologinės traumos požymių atpažinimo testą Lietuvoje. Specialistams svarbu ieškoti patikimų būdų, kaip atpažinti mažų vaikų traumos požymius. Pasak doc. P. Želvienės, mažų vaikų psichologinės traumos požymių atpažinimas kelia iššūkių. „Šie požymiai gali būti kur kas įvairesni, palyginti su suaugusiųjų, be to, mažiems vaikams gali būti sunku įvardyti savo psichologinius išgyvenimus dėl amžiaus tarpsnio ypatumų“, - sako doc. P. Želvienė.
Psichologinę traumą gali sukelti tokie įvykiai, kurie yra suvokiami kaip itin grėsmingi, juose būta grėsmės gyvybei ar sveikatai. Juos galima patirti tiesiogiai, pamatyti arba sužinoti, kad tai patyrė artimas žmogus. Tai - įvairūs nelaimingi atsitikimai, avarijos, smurtas, nepriežiūra, smurto stebėjimas, artimo žmogaus netektis ar gamtinės nelaimės. „Maži vaikai dėl raidos ypatumų dažnai negali papasakoti apie savo jausmus ar išgyvenimus po trauminių patirčių, todėl jų reakcijos neretai pasireiškia elgesiu, emocijomis ar fiziniais simptomais, - pasakoja doc. P. Želvienė. - Galima stebėti elgesio pokyčius - padidėjusį prisirišimą arba atsiskyrimo sunkumus, intensyvaus pykčio protrūkius, elgesį, lyg vaikas būtų mažesnis, negu yra, praradęs anksčiau įgytus įgūdžius ar atsiradus sunkumų mokantis naujų dalykų. Būdingi emociniai požymiai - nuolatinis liūdesys, nerimas, irzlumas ar baimė, fiziniai nusiskundimai, pavyzdžiui, miego sunkumai, pilvo ar galvos skausmai.“
Anot psichologės, jei šie požymiai išlieka ilgą laiką, ypač po žinomo trauminio įvykio, gali būti, kad vaikas patiria potrauminio streso simptomus. Tyrimai rodo, kad vienam iš penkių tiesiogiai trauminį įvykį išgyvenusių vaikų gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas.„Tėvams arba globėjams, artimiesiems gali būti sudėtinga pastebėti ir suprasti, kad pasikeitęs elgesys, pavyzdžiui, neramus miegas, gali būti susijęs su trauminiu įvykiu. Psichologai taip pat ieško būdų, kaip paklausti vaikų apie jų išgyvenamus sunkumus. Vaikai piešia, žaidžia - tai jų kalba“, - sako mokslininkė.
Struktūruoto žaidimo testas
Lietuvoje trūksta metodų, leidžiančių kuo anksčiau atpažinti psichologinių traumų pasekmes patiriančius vaikus. Siekdamos užpildyti šią spragą, VU Psichotraumatologijos centro mokslininkės kartu su kolegomis iš Danijos įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Projekto tikslas buvo parengti Odensės vaiko traumos atpažinimo (angl. Odense Child Trauma Screening, OCTS) metodiką Lietuvoje. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba. OCTS yra struktūruoto žaidimo testas, skirtas 4-8 metų vaikų traumos požymiams atpažinti. Atliekant testą, vaikas kviečiamas žaisti LEGO kaladėlėmis, o psichologas, stebėdamas vaiko žaidimą pagal testo metodologiją, gali įvertinti traumos požymių riziką. Lietuvos mokslininkių atliktas tyrimas parodė, kad OCTS gali būti naudojamas Lietuvoje. Tyrimas pateikė pirminę informaciją apie OCTS testo tinkamumą už jo kilmės šalies, Danijos, ribų ir pabrėžė tolesnių tyrimų poreikį.
Atlikto tyrimo rezultatai buvo publikuoti aukšto lygio tarptautiniame mokslo žurnale „European Journal of Psychotraumatology“. Kadangi trūksta mažiems vaikams tinkamų įrankių traumos požymiams nustatyti, ši publikacija suteikė svarbių duomenų moksliniams tyrimams ir klinikinei praktikai apie naują įrankį. Jie yra itin reikalingi specialistams, dirbantiems su vaikais, turinčiais trauminių patirčių. Lietuvoje jau yra parengti pirmieji psichologai, galintys įvertinti mažų vaikų traumos požymius OCTS metodu.
Suaugusiųjų parama
Doc. P. Želvienė teigia, kad mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. Traumines patirtis išgyvenusiems vaikams suaugusieji turėtų užtikrinti saugumą ir stabilumą, rekomenduojama sukurti nuspėjamą kasdienę rutiną.„Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo. Trauma - bet koks procesas ar įvykis, sužalojantis vaiką fiziškai ir (arba) psichologiškai. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje vaikas išgyvena įvairiausiais simptomais pasireiškiantį potrauminį stresą.
Iš esmės bet koks pagrindinių vaiko poreikių - fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos ir kt. - nepatenkinimas gali sukelti trauma. Vaikystėje traumuotas ir savo traumų neišsigydęs, neįsisąmoninęs žmogus turi vidinių (psichologinių) žaizdų. Žmonės, turintys vidinių žaizdų, nesugeba efektyviai suprasti ir patenkinti savo poreikių. Be to, jie nesąmoningai save apsupa panašiais į save žmonėmis, taip dar labiau sumažindami šansus patenkinti savo poreikius. Norėdami sužinoti, ar esate patyrę traumų, turėtumėte pasitikrinti, ar turite vidinių žaizdų. Tą padaryti siūloma kiekvienam, net jei ir manote, kad jų neturite. Tai keletas dažniausiai pasitaikančių vidinių žaizdų - potrauminio streso simptomų. Jų yra ir daugiau.
Tai identifikavus pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdytis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti. Tačiau verta suprasti ir tai, kad, žinodami apie savo vidines žaizdas, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi, kad tas žaizdas išsigydytumėte, t. y. tik nuo jūsų priklauso, ar vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote. Taip, jeigu žmonės sako, kad jų vaikystė buvo „normali“, t. y. kaip visų, tai toks apibūdinimas teisingas. Tačiau „normali“, deja, nereiškia normali, t. y. sveika ir laiminga.
tags: #didziausios #psichologines #traumos #vaikams