Šventės ir minėjimai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis, atspindinti tiek istorines tradicijas, tiek šiuolaikinės visuomenės poreikius. Lietuvoje ši sritis reglamentuojama įstatymais, kurie nustato valstybines šventes ir atmintinas dienas. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip lietuviai švenčia šeimos šventes, kokią įtaką joms daro tradicijos, psichologiniai aspektai ir kaip galima kūrybiškai pažvelgti į šventimo būdus.
Šventės ir Minėjimai: Skirtumai ir Tradicijos
Humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė atkreipia dėmesį, kad šventės ir minėjimai skiriasi savo esme. Šventės siejamos su džiaugsmu, šventimu, laime ir pergalės motyvais, o atmintinos dienos - su dramatiškais įvykiais, svarbiais istorinei valstybės atminčiai. Valstybinės šventės yra įtvirtintos Darbo kodekse, jų metu Lietuvos gyventojams nereikia eiti į darbą, o atmintinų dienų minėjimai yra nustatomi pagal Atmintinų dienų įstatymą bei Seimo nutarimus.
Pasak L. Sinevičienės, daugelį įpročių formuoja iš šeimos atėjusios tradicijos, švietimo įstaigos, socialinė aplinka bei viešoji erdvė. „Suprantama, kad, jei influenceris įsikels vaizdo įrašą, kaip švenčia valstybinę šventę, apie ją susimąstys daugiau žmonių“, - pastebi istorikė. Be to, įtaką švenčių ir minėjimų tradicijoms daro asmeninis žmogaus ryšys su tuo istoriniu įvykiu. Pavyzdžiui, Gedulo ir vilties dieną tikėtina, kad labiau minės tie, kurių artimieji buvo ištremti į Sibirą ar kitaip susidūrė su sovietų represijomis.
Tradicijų Kaita ir Šiuolaikiniai Iššūkiai
Laikui bėgant tradicijos keičiasi, o tai, kas buvo priimtina tarpukariu, šiandien gali atrodyti archajiška. Šventosios mišios, oficialios sveikinimų kalbos, eisenos ir kiti panašūs būdai tam tikriems įvykiams įprasminti XXI a. žmonėms, ypač jaunajai kartai, jau yra pabodę ir ne tokie patrauklūs. Visgi, istorikė siūlo senąsias tradicijas keisti naujomis ir patiems nebijoti išbandyti įvairius šventimo būdus.
L. Sinevičienė sako, kad nebūtina kiekvieną šventę švęsti, o minėjimą minėti, kartais diskusija su šeimos nariais ar filmo peržiūra, susijusi su istorinio įvykio tematika, gali labiau padėti suprasti tos dienos prasmę nei oficialūs minėjimai. Į šventes ir minėjimus galima pažvelgti kūrybiškai: organizuoti žygius, festivalius, piknikus.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai vaikų globos sistemoje
Šventės Kaip Mūšio Laukas: Psichologiniai Aspektai
Psichologė Rūta Bačiulytė atskleidė net keletą psichologinių mechanizmų, lemiančių, kodėl šventės šeimoje neretai tampa mūšio lauku. Pasak psichologės, jeigu jos tęstųsi be galo, ne viena šeima tiesiog neatlaikytų. Konfliktas nėra pasaulio pabaiga, blogai, kad nemokame konfliktuoti.
„Per šventes konfliktų padaugėja, tikra tiesa. Tai susiję su tuo, kad žmonės priversti daug laiko praleisti kartu, o iš tiesų to nesugeba. Paprastai partneriai turi savo darbus, savo rūpesčius ir pareigas, taigi savo rutiną. Darbo dienomis jie susitinka tik trumpam, tad jiems net nėra būtinybės megzti artimo ryšio. Švenčių metu atsiranda poreikis, o taip pat socialinis spaudimas, kurti artimą šeimyninę aplinką, šilumos, artumo, nuoširdumo atmosferą. Tačiau kaip tik tuomet paaiškėja, kad žmonių poreikiai ir norai yra skirtingi, kad kiekvienam iš partnerių sunku nusileisti, sutikti su kompromisu, nes kiekvienas mano, kad jo poreikiai teisingiausi ir svarbiausi. Iš tiesų konfliktas nėra kažkas baisaus. Tai nuomonių, poreikių susidūrimas. Per konfliktus kaip tik galima užaugti, eiti į priekį, vystyti santykius. Bėda ta, kad mes nemokame spręsti konfliktų, todėl jie tampa karo zonomis, neišsprendžiamais įtampos taškais“, - teigė pašnekovė.
Pasak psichologės, kitas svarbus dalykas, kad šventes mes siejame su dideliais lūkesčiais. Per jas turi būti pakili, šventiška nuotaika, visi turi labai gerai jausis. Tačiau niekas nepagalvoja, kad norint sukurti tą nuotaiką, reikia prisidėti kiekvienam. Kai šie dideli lūkesčiai neišsipildo, kyla nusivylimas, kuris virsta konfliktu.
„Baisiausia, kad mes nemokame konfliktuoti garbingai. Tai yra problema, dėl kurios mes ne sprendžiame konfliktą, o sukeliame sau daug neigiamų emocijų. Per konfliktus žmonės dažnai išlieja visas savo nuoskaudas. Būna taip, jog tiesiog ieškoma priekabių, kad būtų sukeltas konfliktas ir jo metu būtų galima išleisti susikaupusią įtampą, kurią šiokiadieniais mes paprastai slopiname, nes turime prisitaikyti prie aplinkos ir darbinių santykių. Taigi kasdienybėje mes tiesiog kaupiame nepasitenkinimą ir pyktį, o išliejame jį artimiausioje aplinkoje ir tuomet, kai tam yra laiko, o jo atsiranda kaip tik per šventes. Aišku, tai nesąmoningas mechanizmas, bet jis veikia“, - tikino R. Bačiulytė.
Santykių Iššūkiai ir Pažinimo Svarba
Pasak psichologės, mes vis dar nemokame konfliktuoti nežemindami kito žmogaus, nevartodami tokių žodžių, kaip „visada“ arba „niekada“, per daug neapibendrindami, nemėgindami vienu metu išspręsti 10 problemų arba neprisimindami viso gyvenimo problemų. Mes nuolat klijuojame etiketes - tu neišplovei indų, vadinasi, esi nevala. Tai pernelyg platūs apibendrinimai. Norint išvengti konfliktų, psichologės teigimu, reikia stengtis kitą žmogų pažinti, tačiau poros neskiria tam dėmesio.
Taip pat skaitykite: Apie „Misija Laplandija“
„Jeigu aš kitą žmogų pažįstu, žinau, ką jis mėgsta, kuo domisi, ir tas žmogus mano atžvilgiu elgiasi panašiai, tuomet net ir dirvos konfliktams nebelieka. Žinodami vienas kito poreikius mes visuomet rasime sąlyčio taškų. Tačiau žvelgiant į gyvenimą tik iš savo poreikių prizmės, susitarti labai sunku. Taigi viena iš konflikto priežasčių - negebėjimas arba nenoras pažinti šalia esantį žmogų. Atrodo, tarsi savaime suprantama, kad mes pažįstame vienas kitą, jei gyvename kartu, taigi toliau vienas kitu domėtis kaip ir nėra prasmės. Visai kitokį požiūrį į partnerį turime įsimylėjimo pradžioje. Mums įdomu jį pažinti, klausinėjame, kuo jis domisi, kas jam patinka ar nepatinka“, - svarstė pašnekovė.
Kaip Meilė Virsta Neapykanta
Kodėl taip nutinka, kad santykių pradžioje žmonės vienas kitą gerbia ir supranta, o po kurio laiko jiems tampa kančia kartu praleisti net porą dienų? Įsimylėjimo fazėje partneris atrodo daug gražesnis ir geresnis nei yra iš tiesų, kadangi mes jį idealizuojame. Kita vertus, ir mums labai norisi patikti tam žmogui, todėl iš tiesų dedama daug pastangų jo „užkariavimui“. Tai nuostabi būsena, bet tai nėra tikrovė. Ilgai išlaikyti tokį perdėto idealizavimo požiūrį labai sudėtinga. Natūralu, kad kažkada ateina nusivylimas, kai idealas nukrenta nuo padangių ant žemės. Tačiau mes atsidūstame ir pagalvojame: na, čia ne tas žmogus, apie kokį svajojau, bet kadangi mes esame kartu (paprastai jau būna sudaryta santuoka, įsigyjama bendro turto, gimsta vaikai), belieka gyventi toliau. Partneriai, užuot stengdamiesi pažinti vienas kitą jau be idealizavimo skraistėmis, su tikromis jų ydomis ir silpnybėmis, bėga nuo santykių pasinerdami į darbą ar pomėgius. Tačiau lūkesčiai ir viltys, kad tas žmogus ir toliau atliktų idealo funkcijas, vis tiek išlieka.
„Šventės yra tas momentas, kai tu priverstas likti akis į akį su žmogumi, kuriuo esi nusivylęs. Nori ar nenori, visas šis nusivylimas išsiveržia. Būtent todėl po švenčių dažnai galima girdėti - ačiū dievui, kad tos šventės praėjo ir vėl prasideda rutina. Mat ji vėl leidžia nuo santykių pabėgti“, - įsitikinusi R. Bačiulytė. Psichologė sutiko, kad jei švenčių būtų kur kas daugiau, žmonės iš tiesų su jomis nesusidorotų ir skyrybų būtų dar daugiau nei dabar. Mat žmonės, užuot ieškoję kompromisų, dėl savo nesugebėjimo valdyti konfliktų, imtų taip vienas kito nepakęsti, kad nebegalėtų gyventi kartu. Pasak jos, jei žmonės turėtų pakankamai drąsos, jėgų ir noro toliau savo partnerį pažinti, situacija būtų kitokia, nes kuo daugiau noro turime pažinti vienas kitą, tuo gilesnis mūsų ryšys. Pašnekovė pabrėžė, kad pažinimas gali tęstis visą gyvenimą. Juk net savęs mes iki galo niekada nepažįstame, o ką jau kalbėti apie kitą. Tačiau šiuolaikiniai žmonės, ypač jaunesni, neturi kantrybės. Jeigu jie kažko įsigeidžia, nori greitai, visko ir daug. Todėl ir santykius nutraukti jiems labai lengva - nusprendžia, kad tai dar ne tas partneris, ir skiriasi. Dėl to žmogus po vieno įsimylėjimo vis įkrenta į kitą, bet taip ir neužmezga ilgalaikių santykių.
Kaip Nesugadinti Šventės Artimiesiems?
Psichologė Genovaitė Petronienė savo praktikoje taip pat susiduria su situacija, kad žmonės, užuot persismelkę šventės dvasine prasme, jaučiasi kur kas nelaimingesni nei paprastai. „Pirmiausiai ir išlenda visos įmanomos šeimos problemos. Kartais santykiai būna tokie blogi, kad vaikai arba tėvai tiesiog atsisako švęsti kartu ar net prieš šventes neatsiliepia į telefono skambučius“, - tikino pašnekovė.
Blogai sutariantys su tėvais ar uošviais ir yra priversti su jais sėsti prie šventinio stalo. Paaugliai siunta dėl tėvų apribojimų, o paauglių tėvai bijo, kad atžala ko nors prisidirbo. Alkoholikų artimieji dreba, kad teks kęsti alkoholio tvaiką. Moterys, kurios darbo dieną vaikus vesdavo į darželį, jaučiasi vėl įdarbintos auklėmis ir namų šeimininkėmis. Konfliktiški partneriai, ilgiau pabuvę kartu, neišvengiamai ima pyktis. Galiausiai visi išvargsta nuo persivalgymo, persigėrimo ir nežinojimo, ką veikti.
Taip pat skaitykite: Prekyba žmonėmis ir moterimis: apžvalga
„Blogų santykių su artimaisiais, likus kelioms dienoms iki šventės, aišku, nebepakeisi. Galima nebent pabandyti susitaikyti. Reikėtų atsiprašyti kito žmogaus, pasakyti, jog nenorėjote jo įskaudinti, net jei ir nesijaučiate kaltas. Nuoširdus noras draugauti ir atsiprašymas suminkština širdį bei suteikia galimybę kartu aptarti susiklosčiusią situaciją. Gali įvykti tegu ir trumpas, bet nuoširdus pokalbis. Šventės gali tapti gera proga apsispręsti, kad gelbėjant pašlijusius santykius atėjo laikas prašyti ir psichologo pagalbos. Tiesą sakant, šventės parodo, kaip mes iš tiesų gyvename. Jei norime, kad jos atskleistų gražesnę tiesą apie mus, joms reikėtų ruoštis. Ne tik pirkiniais ir strimgalviais baigiamais darbais, bet rasti laiko pamąstyti, susikaupti, susivokti savyje. Jei nebuvo gilesnių apmąstymų, pastangų apsivalyti, vargu, ar stebuklas įvyks. Tačiau galima pasistengti bent tiek, kad šventės sau ir artimiesiems nesugadintume“, - linkėjo G. Petronienė.
Individualūs Šventimo Būdai ir Nuomonės
Žinomi žmonės taip pat dalijasi savo patirtimi apie šventes. Pavyzdžiui, I. Stumbrienė stengiasi nepasiduoti šventiniam šurmuliui ir ramiai mėgautis laukimu. Ji teigia, kad svarbiausias dalykas yra laikas, kurį praleidžiame šventiniu laikotarpiu kartu su savo brangiausiais, su savo artimiausiais. G. Vagelis teigia, kad didžiąsias metų šventes sutinka su mamos ir tėčio giminėmis. Dažniausiai susirenkame kieno nors namuose, kiekvienais metais jie būna skirtingi, kad, kaip sakoma, per daug neapkrautumėme vienų namų ir pasidalintumėme šiuo džiaugsmu. Kita tradicija, jei kas nors įsikrausto į naujus namus, Kalėdos ir Kūčios būna juose.
Tradicinės Šventės: Privaloma Ar Ne?
Dažnai mes elgiamės nesusimąstydami, automatiškai. Ryte keliamės, išgeriame kavos, aprengiame ir nuvedame vaikus, einame į darbą. Vakare pasiimame vaikus, sėdime prie kompiuterio. Bet koks šios grandies nutraukimas mus yra stresas. O jos visos nutraukimas (susirgau, išsiskyriau, išėjau į pensiją) - štai ir krizė. Taip yra ir su tradicinėmis šventėmis. Niekas nekelia klausimo, ar tradicines šventes būtina švęsti nepriklausomai nuo noro. Tiesiog privalu nuvažiuoti pas vienus ir kitus tėvus. Privalu valgyti mišrainę ir kūčiukus. Po to privalu laukti Naujųjų metų, gerti šampaną ir šaukti „Su naujausiais!” Nori tu to ar nenori. Patinka tau tai ar nepatinka.
Žinoma, dažnai mums tai patinka. Mes laukiame žiemos švenčių. Ypač kai tikime, kad yra Kalėdų senis, kuris stebi tave visus metus ir naktį atveža tau dovanų. Tu lauki jo, nes tiki juo. O laukimas yra jaudinantis dalykas. Toks jaudinantis, kuris būna tik kartą metuose. Naujieji metai irgi jaudina, ir jaudina ne tik vaikus. Juk ilgą laiką mes tikime, kad gyvenimas kinta, ar bent atsinaujina. Nes tai nėra įprasta: kažkokie metai. Kažkokie naujieji. Mus jaudina tai, kas nauja. Nes mes tikime esminiais pokyčiais. Tikėjimas reikalingas žmogui šalia žinojimo. Kadangi religingumas daugiau ar mažiau pasitraukė iš mūsų gyvenimo, tai tikėjimas kažkokiu nematomu Geruoju seniu ir nauju gyvenimo ciklu mums reikalingas.
Tačiau šis tikėjimas turi dvi komplikacijas. Pirmoji įvyksta vaikystėje, ir yra ta, kad vieną gražią dieną mes atrandame, kad Kalėdų senio nėra. Mes suprantame, kad visas tas dovanas pakuoja tėvai. Ir mes nusiviliame. Mes prarandame pasitikėjimą tėvais ir stebuklais. Kažkokiame amžiuje mes imame pastebėti, kad Naujieji metai- tai tiesiog senųjų tęsinys, ir kad rašyti juos reiktų iš mažosios raidės: naujieji. Jie nebūna visiškai identiški seniems metams, tačiau tam, kad jie taptų iš esmės naujaisiais, mums neužtenka sulaukti jų ir išgerti šampano. Mums reikia pradėti kažką kitaip daryti. Tuomet mes gauname kažkokį kitokį rezultatą. Ir gauti jį mes galime mažiausiai gruodžio 31 naktį. Ir išvis ne naktį. O greičiausiai kokią nors kitą metų dieną, ir netgi ne dieną ir ne naktį, o, tarkime, metų ketvirtį ar beveik metus. Per tokį laiką kitaip valgydami ir judėdami mes numetame svorį. Besimokydami išmokstame bet kokį naują dalyką: nuo automobilio vairavimo iki naujos kalbos. Mes galime sutaupyti stambią sumą. Išsiskirti ar susituokti. Ir netgi maniakiniai pakilimai bei depresiniai nusileidimai per tą laiką dažniausiai pasikeičia į savo priešybę. Realūs pokyčiai niekaip nesusiję nei su Kalėdų eglute, nei su šauksmais, klyksmais bei fejerverkais. Jie įvyksta tyliai ir be jokios pompos. Bet jūs visa tai puikiai žinote. Jūs švenčiate, stengdamiesi patikėti tuo, bandydami surasti rutinoje kruopelytę džiaugsmo. Iš esmės šventės sukurtos džiaugsmui. Net juos sukūrė komercija. Nieko nėra blogo komercijoje. Ir piniguose nėra nieko blogo. Lietuva juk ne Brazilija, karnavalai nevyksta metų viduryje, ir pilkam Lietuvos dangui reikalingi komercijos sukurti spalvoti papuošalai: saliutai, elektrinės girliandos. Kambariams reikalingos eglutės su spalvotais burbulais, o vaikų, vis dar tikinčių stebuklais, jaudulys, matant komercines dovanas, žavi mus savo tyrumu.
Tačiau kaip visa tai dera su žodžiu „privalau“ ir „turiu“? „Mes TURIME aplankyti tėvus“. „Mums REIKIA nusipirkti dovanas“. „Aš DAR NEPARUOŠIAU stalo, o siaube!“ Šventimas, virtęs prievole, stresu ir rūpesčiu, nustoja būti šventimu. Jis tampa kažkuo panašiu į privalomus žygio ir dainos konkursus, kuriuos dar prisimena tarybiniais laikais buvę pionieriai. Niekas nenorėjo tų konkursų, tačiau jaudulys, įtampa ir atsakomybė buvo didžiuliai. Po jų iš tos įtampos skaudėdavo galvą, mausdavo kryžkaulį dėl ilgo stovėjimo „liniuotėje“. O jei buvai pavyzdingas mokinys, „apsigėdijęs“ ir nelaimėjęs konkurse trokštamos vietos, galėjai graudžiai verkti. Žinoma, tu galėdavai vengti tų konkursų, nenešioti privalomos uniformos (baltas viršus, tamsi apačia), ir nelyginti savo raudono kaklaraiščio. Bet tuomet tu tapdavai išdaviku, chuliganu, mokyklos gėda. Kažkas panašaus lydi privalomą šventimą: mes lankome giminaičius, gaminame, sėdime prie stalo, bandome švęsti su baime, kad JEI NE - BUS GĖDA. Taip, mes teoriškai galime pasielgti šiais metais kitaip. Tačiau mus lydi didelė baimė to, ką apie mus pamanys, pasakys ir ką kalbės už mūsų nugaros nematoma galinga masė, kurią mes vadiname „žmonės“, „giminės“, „tėvai“, „draugai“. Mes bijome tapti jų akyse įžūliais, jų negerbiančiais išdavikais, įtartina mažuma, savotiškais sektantais, gėjais ir satanistais. Nes jų nuomonė nepalaužiama, jie gerbia tradicijas ir neuždavinėja klausimų, kodėl. Ir jie bus negailestingi mums. O gal numirs iš sielvarto, jei mes neaplankysime jų.
Ir tai visai nereiškia, kad tradicija pati iš savęs yra blogas dalykas, o anarchija - geras dalykas. Be tradicijų žmonės praranda ryšį su praeitimi, nustoja jausti tęstinumo jausmą, susilpnina tapatybę. Pagarba mūsų protėviams, tėvams ir giminaičiams padeda mums geriau jaustis psichologiškai. Pagerbus žmones mums pasidaro lengva ant širdies - nesvarbu, kas tie žmonės. Kalba eina ne apie tai. Tradicija, šventimas kartu su kitais, giminaičių lankymas - visa tai turi prasmę tik tuomet, jei vyksta iš širdies. Švęsti žmogus gali toje būsenoje, kuriame yra daugiau džiaugsmo, nei baimės. Laisvas apsisprendimas, ką daryti ir kaip džiaugtis, suteikia mums tokio šarmo, kad mūsų pačių šventimo būdas pats tampa mada, papročiu, o gal net tradicija.
Istorinės Datos ir Šeimos Šventės
Šeimos šventėms idėjas gali padiktuoti ne tik šeimos narių sukaktys, bet ir istoriniai įvykiai. Edukacinė platforma vaikams ir jų tėvams „Mažųjų ekspertų mokykla“ kartu su istorike Živile Mikailiene dalijasi idėjomis, kokias istorines datas vertėtų paminėti rudenį ir kaip kalbėtis apie istoriją su ikimokyklinukais:
- Rugsėjo 8 d. - Vytauto Didžiojo karūnavimo diena. Šią dieną su vaikais galite pasikalbėti apie Vytautą Didįjį, apie svarbiausią Lietuvos istorijoje Žalgirio mūšį, apie Lietuvos teritoriją, išplėstą net iki Juodosios jūros.
- Rugsėjo 16-18 d. Vilniuje vyks tautų mugė. Tai puiki proga papasakoti vaikams apie skirtingas tautas, nuo senų senovės sugyvenančias Lietuvoje.
- Rugsėjo 28 d. - Gedimino diena. Šią dieną minima Vilniaus įkūrimo istorija. Tai puiki diena aplankyti Gedimino pilį (galima ir virtualiai), pasidomėti Vilniaus ir kitų miestų, kuriuose buvo įsikūrusios senosios Lietuvos sotinės, istorijomis.
- Rugsėjo 22 d. minėsime Baltų vienybės ir Saulės mūšio dieną. Šiemet Baltų vienybės diena sutampa su rudens lygiadieniu - metu, kai diena susilygina su naktimi. Ši diena taip pat minima su laužais, dainomis, pasirengiama ilgėjančioms naktims ir rudeniui.
- Spalio 9 - Seimo rinkimai, o spalio 25 - Konstitucijos diena. Tai puikus laikas su vaikais pasikalbėti, kas yra Valstybė, konstitucija, įstatymas, referendumas.
Šventės Tokios, Kokias Jas Kuriame
Trijų vaikų mama, funkcinės medicinos ir integralios sveikatos specialistė Viktorija Macijauskienė sako, kad jų šeimos šventės atrodo visai kitaip: dažnai spontaniškos, truputį chaotiškos, bet visada pilnos šilumos.
Vienos Kalėdos įstrigo ilgam. Viktorija pasakoja, kad jos šeimos Kalėdos kasmet atrodo vis kitaip - kartais labiau suplanuotos, kartais visiškai spontaniškos. Ji dalijasi, kad namų papuošimo nesureikšmina - svarbiau šeimoje sukurti šventinę nuotaiką. „Pavyzdžiui, pernai namų išvis nepuošėme - tiesiog Kalėdas sutikome už Atlanto, o iki išvykimo buvau paskendusi darbuose. Juokaujame, kad pernai Grinčas pavogė Kalėdas. Bet man šventės ir nėra apie dekoracijų kiekį - jos apie emociją, buvimą kartu ir tą jausmą, kurį sukuriame vieni kitiems. Tad nors neturėjome žybsinčių girliandų, praėjusių metų šventes visi prisimename labai šiltai“, - prisimena ji.
Viktorija sąmoningai vengia masinės gamybos ir renkasi vietoje sukurtas, kokybiškas dovanas. „Lietuvoje turime tiek nuostabių, talentingų kūrėjų - ir dauguma jų šeimos. Jų darbai išties kokybiški, estetiški, originalūs. Kartais net pagalvoju - kam ieškoti užsienyje, kai tokie gražūs dalykai gimsta čia, Lietuvoje? Todėl man labai malonu rinktis lietuvių kūrėjų dovanas, nes žinau, kad jomis ir nustebinsiu, ir perduosiu šiltą emociją“, - sako V. Macijauskienė.
Idėjos Šventėms ir Mamos Dienai
Laimei, kiekvienais metais Lietuvoje atsiranda vis daugiau veiklų, siūlomų būtent Mamos dienai paminėti, o jų įvairovė stebina. Tai gali būti pasivaikščiojimas užburiančioje dvaro aplinkoje, šilti pokalbiai prie vėlyvųjų pusryčių arba pietų stalo jaukioje kavinėje, gražiausių dainų skambesys jautriame koncerte ir daugybė kitų teigiamas emocijas keliančių renginių ar veiklų.
Šventiniai koncertai Mamos dienos proga galite pakviesti savo mamas paklausyti nuostabios muzikos, pasinerti į užburiančių akordų skambesius. Jei norėtumėte pabūti autentiškoje ir prabanga alsuojančioje aplinkoje, Lietuvos dvarai siūlo mamos išskirtines programas bei veiklas. O galbūt mamą norėsite pavaišinti gardžiais pietumis? Tuomet užsukite į restoraną, kur išskirtiniu meniu, sukurtu būtent Mamos dienai, pasirūpins puikūs virtuvės šefai.
tags: #delfi #simtadienis #klasioke #tevas #vaikai