Simonas Daukantas - iškili asmenybė Lietuvos istorijoje, rašytojas, švietėjas, tautinio atgimimo ideologas ir pirmosios lietuviškos Lietuvos istorijos autorius. Jo gyvenimas ir darbai - tai tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. Šiame straipsnyje panagrinėsime Simono Daukanto gimimo datą, gyvenimą, veiklą ir jo indėlį į lietuvių tautos formavimąsi.
Simonas Daukantas: Gimimo Data ir Šeima
Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, dabartiniame Skuodo rajone. Jis buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje. Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. pabaigos Respublikos istorinių įvykių nuošalyje: abu tėvai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Svarbu paminėti, kad Simono Daukanto gimimo metrikose jis įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo.
Mokslai ir Studijos
Išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. Simonas Daukantas jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Vėliau mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje. 1814 m. jis pradėjo studijuoti Vilniuje. Iš pradžių įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, o po to - į Vilniaus universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir nuo filologijos studijų visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą. 1825 m. VU studijavo 1816-1822 m. - klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas. Baigdamas studijas universitete, 1822 m. parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Anot istoriko Vytauto Merkio, S. Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“.
Darbas ir Veikla
Baigęs universitetą, 1826-1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, pradėjo dirbti Rusijos Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 iki 1850 m. dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Jam buvo leista tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką.
Rygoje ir Peterburge sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus. 1833 m. išleista „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Apie 1837 m. baigė rašyti „Istoriją žemaitišką“, kurią 1850 m. perdirbo, pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Peterburge parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Tai vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga, išspausdinta Peterburge 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu. 1850 m. pasirodė „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
Taip pat skaitykite: Simonas Daukantas: esminiai faktai
Svarbu paminėti, kad S. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Savo istoriniuose darbuose perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai.
Švietėjiška Veikla
Simonas Daukantas aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje. 1835 m. sudarė ir išleido pirmąjį lietuviškų pasakų rinkinį „Pasakos masių“. Rinko ir publikavo dainas („Dainės žemaičių“, 1846). Tai veiklai ieškojo ir talkininkų (yra žinoma, kad jam talkino apie 50 žmonių). Leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams. 1847-1854 m. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838), parengė lietuvių kalbos vadovėlį „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842). Rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Vertė antikinius veikalus: Kornelijaus Nepoto knyga „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Justino „Istorija“. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino Fedro pasakėčias.
Bendradarbiavimas ir Draugystė
Simonas Daukantas buvo artimas kraštiečio kunigo, pranciškono, gydytojo, botaniko, švietėjo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bičiulis. Susipažino apie 1834 m., kada S. Daukantas buvo atvykęs iš Rygos į Žemaitiją. Manoma, kad S. Daukantas su J. Pabrėža susitiko Kretingos pranciškonų vienuolyne, norėdamas perduoti savo veikalo „Istorija žemaitiška“ rankraštį. J. Pabrėža diegė bendrinę rašomąją žemaičių kalbą, siekė ją sunorminti, todėl norėjo, kad S. Daukanto „Istorija žemaitiška“ būtų perrašyta ir išspausdina sava rašyba.
Paskutiniai Gyvenimo Metai
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pakviestas, 1850-1855 m. gyveno Varniuose. Padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas. Apie 1855 m. persikėlė į Kuršą. 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje (netoli dab. Jelgavos). Grįžęs į Žemaitiją glaudėsi pas gimines, bičiulius, pažįstamus kunigus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais smarkiai pasiligojo. Mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, dabartiniame Akmenės rajone, ir yra palaidotas Papilės kapinėse, piliakalnyje.
Simono Daukanto Įtaka ir Palikimas
Simono Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. Jis domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Savo istoriniuose darbuose perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Simono Daukanto Lietuvos istorijos modelį perėmė ir išpopuliarino XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo karta (Jonas Basanavičius, Jonas Mačiulis-Maironis).
Atminimo Įamžinimas
Simono Daukanto atminimas yra įamžintas įvairiose vietose ir iniciatyvose:
- 1994 m. Simono Daukanto vardu pavadinta Kretingos 4-oji vidurinė mokykla, 2015 m.
- 2018-ieji buvo paskelbti Simono Daukanto metais.
- Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi vertingi eksponatai, susiję su S. Daukantu, įskaitant dailininko Adomo Varno 1937 m. tapytą S. Daukanto portretą, dailininko Antano Rimanto Šakalio grafikos darbą S. Daukantui iš serijos ,,Vilniaus universitetui - 400“ (1978 m.), dailininko Arvydo Každailio iliustracijos S. Daukanto „Būdui senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1986 m.) ir pirmieji S. Daukanto knygų leidimai.
- Papilėje yra Simono Daukanto memorialinis namas-muziejus, S. Daukanto kapas ant Papilės piliakalnio ir paminklas S. Daukantui centrinėje miestelio aikštėje.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus