Aurelija Tamulytė - talentinga aktorė, kurios gyvenimas primena dramatišką pjesę, kupiną aistros, džiaugsmo ir skausmo. Jos kelias, paženklintas kūrybiniais pasiekimais, asmeniniais iššūkiais bei atgimimo viltimi, įkvepia ir jaudina. Šiame straipsnyje panagrinėsime svarbiausius Aurelijos Tamulytės gyvenimo etapus, karjeros vingius, asmeninius išgyvenimus ir atgimimo viltis.
Karjeros Pradžia ir Darbas Teatre
Aurelijos Tamulytės karjera teatre prasidėjo Kauno dramos teatre, kur ji sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų. Teatre įspūdingus vaidmenis kurianti Aurelija Tamulytė pasakoja, kad scenoje tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, todėl labai svarbus yra pasitikėjimas tiek savimi, tiek partneriais, tiek atributais ar priemonėmis, kuriomis naudojamasi. Aurelija Tamulytė sako, kad jai „T.LeClerc“ pudra - tarsi saugantis talismanas. „Pamenu, Kauno dramos teatro spektaklyje „Karčios Petros fon Kant ašaros“ vaidindama ponią „Pucci“, modelių namų savininkę, susidėdavau visas pudras, kremų, kvepalų buteliukus, pudruodavausi ilgu šepetėliu ir jausdavausi tokia ypatinga, išskirtinė, nes žinojau, kad niekas Lietuvoje tokios pudros neturi. Man ji padėdavo pajausti personažo gyvenimą ir statusą. Mano personažas buvo labai dramatiškas - blaškėsi tarp juoko ir ašarų, todėl paėmus į rankas pudros šepetėlį braukdavau sau per akis, sakydama, kad ašaras nušluostys tik paryžietiška pudra“, - su šypsena ir nostalgija vaidmenis Kauno dramos teatre prisiminė aktorė.
Ji sukūrė daugiau kaip 40 vaidmenų, pelniusių jai Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą.
Kauno Dramos Teatras: Istorija ir Aurelijos Indėlis
Kauno dramos teatras, įkurtas 1920 m. gruodžio 19 d., yra vienas seniausių ir svarbiausių teatrų Lietuvoje. Jo istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos teatro raida ir kultūriniu gyvenimu. Aurelija Tamulytė savo talentu ir darbštumu reikšmingai prisidėjo prie šio teatro istorijos.
Asmeninis Gyvenimas ir Iššūkiai
Aurelijos Tamulytės asmeninis gyvenimas nebuvo lengvas. Santuokos, skyrybos, finansiniai sunkumai ir artimųjų netektys - tai tik dalis iššūkių, su kuriais jai teko susidurti. Tačiau aktorė nepalūžo ir sugebėjo išsaugoti optimizmą bei tikėjimą geresne ateitimi.
Taip pat skaitykite: Asmeninis Aurelijos Tamulytės gyvenimas
Skyrybų Byla ir Komentarai
Aurelijos Tamulytės skyrybos su fotografu Raimundu Švilpa buvo skausmingos ir viešos. Pora aiškinosi santykius teismuose, o žiniasklaidoje pasirodė įvairių komentarų ir interpretacijų. Aurelijai skaudžiausia, kad iki šiol negali įeiti į namus, kuriuose gyventa daugiau nei 10 metų, susirinkti savo daiktų, negali net paglostyti mylimo šuns Šanso.
„Pastarieji dveji metai buvo didžiausias mano gyvenimo košmaras“, - neslepia A.Tamulytė. Daugelis spektaklių, kuriuose ji vaidino, paseno ir buvo išbraukti iš repertuaro. Daugelio gyvenant tokioje įtampoje nebuvo jėgų vaidinti. Kai kurių pasiūlymų iš teatrų pati atsisakė. Neslepia - ir kolegių intrigų buvo labai daug.
Tačiau nežemiško grožio, iš pažiūros trapi Aurelija nepraranda vilties: „Tikrai grįšiu į teatrą.“ Po bendro gyvenimo, pasibaigusio skyrybomis, jai pagaliau atsivėrė akys: „Aš jo tarnaitė buvau.“
Finansiniai Sunkumai ir Depresija
Pirmieji pandemijos metai buvo nelengvi daugumai menininkų, nes užsidarė šalies teatrai, o daugiau kaip 40 vaidmenų juose sukūrusiai Auksinio scenos kryžiaus laimėtojai A.Tamulytei šis laikas buvo kone nepakeliamas. Aktorė prisipažino, kad buvo laikas, kai puolė į didelę depresiją.
„Nenorėjau nei valgyti, nei praustis. Neliko nei pinigų, nei draugų. Ir dar karantino pradžioje pats vyras atjungė vandenį visiškai“, - gyvenimo būdo laidoje „Kasdienybės herojai“ sako aktorė. Teatro legenda buvo priversta skaičiuoti centus, o pastaruosius metus tekdavo eiti miegoti tuščiu skrandžiu - ji net neturėjo už ką nusipirkti pavalgyti.
Taip pat skaitykite: Patarimai apie vaiko mitybą
Artimųjų Netektis
Skaudžiai išgyventos skyrybosKai kuriuos gyvenimo momentus Aurelijai pamiršti nelengva. Ypač skausmingai ji išgyveno skyrybas su antruoju vyru. „Tie treji metai buvo košmariški, bet dabar tikrai atleidau. Noriu, kad tam žmogui sektųsi, su didžiule meile ir didžiule pagarba. Buvo kaip buvo. Tuo metu tikrieji draugai nusisuko, o visiškai, galima sakyt, iš gatvės, svetimi žmonės padėjo. Svarbiausia, kad smegenyse ištryniau pyktį. Ir galvojau, ką dabar daryti, kaip toliau gyventi. Aurelija prisimena, po skyrybų brangių namų, kuriuos kūrė su meile ir rūpesčiu, durys jai buvo užtrenktos. „Buvom tiesiog vienas kūnas. Tai buvo mano didžiausia jėga, didžiausia stiprybė, nebuvome mes nuolat susikibusios, nebuvome mes draugės. Mamytė man sakydavo: „Tu esi mano žvaigždė“ (…). Tą urnutę laikydama, galvojau ne apie tai, kad aš netekau mamos, bet apie tai, kad pasaulis neteko tokio nuostabaus žmogaus“, - sako A. Stiprybės semtis Aurelija važiuoja prie jūros. „Mamytė labai mylėjo jūrą. Ir kada jau sirgo, labai sirgo, aš laikydavau jos ranką, o ji man sakydavo: „Man yra labai blogai, važiuok pas jūrą, ji yra tavo antra mama, aš tau dabar negaliu padėti, tau yra labai sunku, kuo greičiau važiuok pas ją“.
Atgimimas ir Naujos Viltys
Nepaisant visų sunkumų, Aurelija Tamulytė sugebėjo atsitiesti ir pradėti naują gyvenimo etapą. Ji rado stiprybės kūryboje, draugų palaikyme ir tikėjime, kad ateitis gali būti šviesesnė.
Gaisras ir Naujas Pradžios Taškas
Vasario 12 dieną Aurelija važiavo iš pajūrio namo, kai telefonu jai pranešė nerimastingą žinią - dega namai. Paspaudusi greičio pedalą ji netrukus pasiekė savąjį kiemą Vilniaus Užupio rajone. Vaizdas atėmė žadą: „Pilnas kiemas buvo mano nuotraukų, drabužių, mano tapytų paveikslų, mėtėsi daugybė kitų daiktų. Susmukau, atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų.Laimė, namai nesudegė, tik šalimais esančiame sandėliuke saugoti daiktai. Pradėjo degti šalia esantis butas, gaisras persimetė ir į mano valdas. Stojuosi vėl. Sunku, bet jaučiu, kad gyvenimas vėl prasideda iš naujo ir tuoj pradės žydėti alyvos.“
Aurelijos Namai Užupyje
Pasikalbėti su žavia ir talentinga aktore susitikome Užupyje, jos nedideliame jaukiame bute, kuris pulsuoja magiška atmosfera ir labiau primena teatro užkulisius. Gaisras šios vietos nepasiekė. Kadaise šias patalpas Aurelija su vyru įsigijo paėmusi banko paskolą ir planavo jose įrengti biurą. Bet vieną dieną, kai prasidėjus skyrybų procesui teko išeiti iš bendrų namų, jai beliko glaustis tuščiose šaltose biuro patalpose ir prieglobsčiu dalytis su praėjusias epochas menančiais teatro kostiumais. Aurelija visus interjero įrengimo darbus atliko savo rankomis. „Man tai labai artima ir suprantama. Tai dariau visą gyvenimą. Ir dabar padedu draugams kurti restoranų, namų interjerus. Turiu kabintis į tai, ką moku, kitaip mirčiau iš bado. Kurti gražią aplinką - man malonumas, niekada nesupratau, kaip galima gyventi bute, kurį tau įrengė svetimas žmogus“, - kalbėjo Aurelija. Pagrindiniame kambaryje ypatingą vietą užima iš senelių paveldėtas antikvarinis bufetas, stovi senovinė kanapa, krėslai. Ant sienų kabo didelės portretinės nuotraukos, spektaklių afišos, veidrodžiai dekoratyviniuose rėmuose. Jaukią prieblandą sukelia įjungti staliniai šviestuvai. Jos virtuvė tame pačiame kambaryje - bufetas su raižiniais. Jame viskas integruota. Aktorė labai bijo nuogos buities. Koridoriuje stovi manekenas su užvilkta ilga aristokratiška Aurelijos mamos teatrine suknia su krinolinais. Po žemę siekiančiu sijonu paslėpti valikliai, šluostės. Dar vienas išskirtinis įrenginys Aurelijos bute - kino teatras. Ant nedidelio medinio stovo aktorė yra pasistačiusi projektorių, nukreiptą į virtuvinį bufetą. Vakarais moteris nuleidžia virš bufeto pakabintą drobinį ekraną ir eina žiūrėti laiko patikrintų kino filmų. Ekrano šonuose - sunkios užuolaidos lyg teatre. Ant akmeninės kolonos stovi vaza su tūkstančiu ar daugiau sudžiovintų rožių. Milžiniška puokštė - per ilgus metus surinktos į sceną atneštos gerbėjų gėlės. Kad nesutrupėtų, visos apdengtos peršviečiamu tinkleliu. Miegamajame ant sienos kabo jos piešiniai. Aktorė prisipažino, kad kartais per repeticijas išsitraukdavo pieštuką ir popieriaus lapą. Režisieriai ją pabardavo, kad neužsiimtų šalutine veikla. Bet talentas piešti padėdavo sukurti personažo įvaizdį: „Nupiešdavau portretą, kaip noriu atrodyti scenoje. Tai padėdavo ir režisieriui, ir scenografui.“
Grįžimas į Sceną ir Gimtadienio Šventė
Atsigavusi po skyrybų A.Tamulytė šiuo metu išgyvena kūrybinę pauzę. Pirmadienio vakarą šventiniame „Krispo“ renginyje, kuris buvo skirtas naujam, nišiniam prancūzų prekių ženklui pristatyti, žinoma aktorė Aurelija Tamulytė susijaudino iki ašarų: „Dievas tikrai yra. Pasiteiravus, kokia yra jos svajonių dovana, A. Tamulytė buvo atvira: „Didžiausia gimtadienio dovana - galimybė būti tarp laimingų, pasipuošusių žmonių, nuostabių kvapų. Ir, žinoma, būti scenoje. Man visą gyvenimą didžiausia dovana yra šventės, kai nematau buities: puodų, puodukų, namų kriauklės ir šlepečių. Aš šiandien tokia laiminga“, - džiaugėsi aktorė. A.Tamulytė, kurios likimas pastaruoju metu tikrai nelepino, neslėpė džiaugsmo ašarų, kad savo gimtadienį pasitiko vaidindama, jos teigimu, intelektualiai ir suprantančiai, ką ji nori ištransliuoti, publikai. „Šiandien aš kaip ant sparnų. Ir už tai esu dėkinga savo bičiulei Kristinai Strolienei. Šiandien mano vaidmuo čia, „Krispo“ namuose, tikrai labai simbolinis. Nusimetusi juodą šydą nuo akių, su baltais sparnais, kuriais pasirūpino dizaineris Juozas Statkevičius, pakylu į šviesą. Sėdėdama po tuo šydu, iš kurio turėjau išsilaisvinti, apmąsčiau visą savo gyvenimą, - koks jis buvo ir ko dar norėčiau. Nusimetusi tą šydą, tikiu, kad viską, kas buvo bloga, palikau praeityje. Savo gimtadienio dieną, skaitydama savo mylimiausių poetų Juditos Vaičiūnaitės ir Justino Marcinkevičiaus eiles, pradedu naują, šviesesnį, gyvenimą ir tikrai tikiu, kad ši diena padovanos man naują pradžią“, - šypsojosi aktorė.
Taip pat skaitykite: Karjeros ir asmeninio gyvenimo iššūkiai
Grožio Paslaptys ir „T.LeClerc“ Pudra
Dar vienas sutapimas, kuris nustebino net ir pačius prancūzus - garsių pasaulio aktorių ir dainininkų dievinamos dekoratyvinės kosmetikos atstovus Laetitią Chevallier Poux ir Frédéricą Poux - yra tai, kad šią kosmetiką Aurelija Tamulytė naudoja ir labai vertina jau beveik trisdešimt metų. Pasirodo, ji su pirmuoju vyru Ramūnu buvo pirmieji šios kosmetikos distributoriai Baltijos šalyse.
„Tai buvo beveik prieš trisdešimt metų, kai lietuviai, matyt, dar nebuvo pasiruošę tokiai kokybiškai, nišinei, ekologiškai ir net veganams tinkančiai kosmetikai. O man ji asocijavosi su laisvės ir Paryžiaus dvasia. Pamenu, kai pirmą kartą įėjau į jų butiką Paryžiuje, išdidžiai ištiesiau kaklą ir pasijutau kaip praėjusio amžiaus dama. Tuo metu net nežinojau, kad šią kosmetiką, o ypač pudrą, naudoja Madona, Kylie Minogue ir kiti scenos žmonės. Artistai labai vertina šio prekių ženklo pudrą, nes ji iš tiesų unikali - net ir ilgą laiką dirbant scenoje neleidžia veidui prakaituoti. O svarbiausia - neužkemša porų, nes tai - natūralus ryžių produktas“, - savo grožio paslaptis atskleidė aktorė.
Aurelija Tamulytė sako, kad jai „T.LeClerc“ pudra - tarsi saugantis talismanas. „Pamenu, Kauno dramos teatro spektaklyje „Karčios Petros fon Kant ašaros“ vaidindama ponią „Pucci“, modelių namų savininkę, susidėdavau visas pudras, kremų, kvepalų buteliukus, pudruodavausi ilgu šepetėliu ir jausdavausi tokia ypatinga, išskirtinė, nes žinojau, kad niekas Lietuvoje tokios pudros neturi. Man ji padėdavo pajausti personažo gyvenimą ir statusą. Mano personažas buvo labai dramatiškas - blaškėsi tarp juoko ir ašarų, todėl paėmus į rankas pudros šepetėlį braukdavau sau per akis, sakydama, kad ašaras nušluostys tik paryžietiška pudra“, - su šypsena ir nostalgija vaidmenis Kauno dramos teatre prisiminė aktorė.