Ievos Simonaitytės romanas "Aukštujų Šimonių likimas" - tai ne tik jaudinanti kelių kartų šeimos saga, bet ir įtaigus Mažosios Lietuvos istorijos atspindys. Knyga, kurioje įdomus siužetas susipina su pažintiniu turiniu, leidžia skaitytojui patirti nenuolaidaus likimo galią ir praplėsti žinias apie šį kraštą.
Istorinis kontekstas: XVIII amžiaus maras ir jo pasekmės
Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, rašytoja nukelia į XVIII amžių, į 1709-1711 metų maro laikotarpį, nusiaubusį Mažąją Lietuvą. Ši epidemija nusinešė šimtus gyvybių ir radikaliai pakeitė tolesnį Šimonių giminės gyvenimą.
Šimonių šeimos likimas: tarp bajoriškumo ir išbandymų
Kūrinys atskleidžia Šimonių šeimos istoriją nuo XVIII amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo. Romano centre - Jokūbas Šimonis, senasis bajoras, kuris savo vaikus auklėjo taip, kad jie gerbtų bajorišką kilmę, šeimos garbę, laikytųsi padorumo ir teisingumo. Jam buvo svarbu išlaikyti bajoriškumą bet kokiomis aplinkybėmis. Jis pasakojo legendą apie lietuvių kunigaikštį, kuris žinojo, kokių šventų žolelių reikia paaukoti, kad lietuvių kovos būtų laimėtos, perduoda senuosius papročius ir tradicijas.
Istorijos ir politikos sąsajos: romano kontekstas
Literatūrologijoje įsitvirtinusi debiutinio Simonaitytės romano leidybos istorija remiasi rašytojos autobiografiniu pasakojimu. Pagal jį 1934 m. rašytoja įdavusi jau seniai pradėtą, bet užmestą romano rankraštį savo bičiuliui Endriui Karaliui, kuris turėjęs perduoti jį Klaipėdos laikraščiui "Lietuwos keleiwis".
Tačiau, kaip teigia Simonaitytė, rankraštis nukeliavo į Švietimo ministeriją, o tiksliau į Knygų leidimo komisiją. Kodėl užuot publikavusi romaną dalimis, laikraščio redakcija persiuntė jo rankraštį ministerijai, net neinformavusi apie tai autorės? Būtent šis leidybinės istorijos posūkis nulėmė "Aukštujų Šimonių likimo" sėkmę.
Taip pat skaitykite: „Aukštųjų Šimonių likimas“ analizė
1936 m. vasario 17 d. Valstybės teatre atsiimdama jai skirtą premiją Simonaitytė viešai prasitarė, kad romano rankraštį Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriui Liudui Girai perdavė Klaipėdos gubernatorius Jonas Navakas.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva grindė savo teisę į Klaipėdos kraštą jo lietuviškumu, o Klaipėdos sukilimą deklaravo esant pačių krašto lietuvių siekį susijungti su likusia tautos dalimi, "Aukštujų Šimonių likimas" atitiko ano meto lūkesčius: jis išpildė tiek Putino įvardytą tautinio tipažo poreikį, tiek ir antivokišką tendenciją.
Likimai susipynę su dvarų istorija
Šalia Simonaitytės aprašyto Šimonių likimo galima prisiminti ir Kosakovskių šeimos istoriją, glaudžiai susijusią su Žeimių dvaru. Nuo 1840 m. dvarą valdę Kosakovskiai patyrė tiek pakilimus, tiek ir nuosmukius. 1941 m. Mykolas Kosakovskis su žmona buvo ištremti į Sibirą. Po tremties Mykolas 1992 m. pirmą kartą apsilankė Žeimiuose, o iki pat mirties 2004-aisiais kasmet atvažiuodavo į savo gimtinę.
Kita dvarų istorija - Martyniškių dvaras, priklausęs Kosakovskių giminei nuo 1654 m. 1938 m. po vestuvių tėvai paveldėjo Martyniškių dvarą ir ėmėsi kapitalinio remonto. Deja, gruodžio mėnesį kilęs gaisras, statinius pavertė pelenais. Po metų Martyniškėse jaunavedžiai pasistatė nedidelį dvarelį, ateityje vildamiesi atstatyti ir senąją šeimos rezidenciją.
Taip pat skaitykite: Lopšelis-Darželis atsiliepimai
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kelias