Artūras Lebedenko-Swan - kūrybinga asmenybė, žinoma dėl savo įvairiapusės veiklos. Jis yra laidos „Tapk geresniu“ kūrėjas ir vedėjas, tekstų autorius, sporto ir mitybos specialistas. Rugsėjo 24-ąją Artūras atšventė savo 40-metį, o šia proga jis atvirai pasidalijo mintimis apie nueitą kelią, asmeninį gyvenimą ir naujus santykius. Tačiau jo gyvenime būta ir sunkių išbandymų, įskaitant netektis, kurios paliko gilų pėdsaką.
Ankstyvas gyvenimas ir mamos netektis
Artūras Lebedenko-Swan prisipažino, kad jo vaikystėje sportas nebuvo prioritetas dėl sveikatos problemų. Jis turėjo polinkį į epilepsiją ir problemų su širdimi, todėl gydytojai jam neleido sportuoti. Tačiau būdamas 25-erių, jis nusprendė pakeisti savo gyvenimo būdą ir pradėjo sportuoti.
Vienas skaudžiausių įvykių Artūro gyvenime - mamos netektis. Apie širdį veriančią netektį Instagrame prabilo A. Lebedenko-Swan. „Norisi palikti įrašą, kuris būtų viešas priminimas man, apie tai, jog mama paliko šį pasaulį lygiai prieš 18 metų“, - rašė jis. Šalia vyras pasidalijo ir archyvine nuotrauka, kurioje - vienas kitą tvirtai apsikabinę šypsosi sūnus ir mama. „Tiek metų neturiu progos pasakyti kreipinio „mama“. Negaliu jaukiai pakalbėti apie man kilusius sunkumus ar atsiremti į mamos petį, pajausti mamos besąlygišką šilumą ir meilę. Gyvenimas žiaurus, jog pasaulį palieka tokie jauni žmonės. Nepatyrę to, kas jų galėjo laukti visą likusį nuostabų gyvenimą…“, - atvirai mintis dėstė Artur.
Artūras prisiminė, kad jam buvo tik 21-eri, kai mama paliko šį pasaulį. Netektis jam buvo ypač sunki, nes jis neturi nei sesių, nei brolių, o seneliai iš tėčio pusės mirė, kai jis buvo jaunas. „Turbūt dėl to mamos mirtis buvo nelengva patirtis, nes pasijautė dar didesnė vienatvė ir čia labai sustiprėjo mūsų su tėčiu ryšys“, - atviravo A. Lebedenko-Swan.
Įkvėpimas ir veikla
Nepaisant patirtų sunkumų, Artūras sugebėjo rasti įkvėpimo ir realizuoti save įvairiose srityse. Jis yra aktyvaus gyvenimo būdo blogo „Motyvuoti atletai“ įkūrėjas, subalansuotos gyvensenos treneris ir mitybos specialistas. Be to, jis išbandė ne vieną specialybę - nuo trenerio, mitybos specialisto, darbo laikrodžių versle iki finansų konsultanto, o dabar ir savo tinklalaidės vedėjo.
Taip pat skaitykite: Ieva Swan: įkvėpimo istorija
Artūras teigia, kad jo amžinatilsį mama buvo namų šeimininkė, labai tvarkinga ir darbšti, o tėtis - verslininkas. „Visada mačiau, ką reiškia sunkiai dirbti ir siekti rezultatų. Jų pavyzdys tikriausiai mane ir mokė. Visada žinojau, kad tai, ko noriu, turiu pasidaryti pats, man niekas nieko ant lėkštutės neatneš“, - sakė jis.
Apie savo tėtį Artur kadaise pasakojo ir laidoje „Nepatogūs klausimai“. Tuo metu jis pripažino, kad jis - didžiausias jo autoritetas. „Jis verslininkas, o aš turbūt iš jo paveldėjau gebėjimą suktis, kažką galvoti, daryti. Mano tėčiui dabar 73 metai, bet jis sportuoja, čiuožinėja su pačiūžomis, vaikšto į sporto salę kiekvieną dieną, praleidžia ten po dvi ar tris valandas. Aš į jį žiūriu ir galvoju: va, kur yra mano siekiamybė“, - prieš daugiau nei metus laidoje kalbėjo A. Lebedenko-Swan.
Gimtadienis ir pamąstymai
Gimimo dienos proga A.Lebedenko-Swan su portalu Žmonės.lt sutiko leistis į atvirą pokalbį. Artūrai, ką tik pasitikote 40-metį. Jau galiu sakyti, kad įstojau į penktos dešimties klubą, nors per tą naktį niekas nepasikeitė - jausmas kaip ir būnant 39-erių.Tačiau manau, kad ateinantys dešimt metų bus patys geriausi. Bent jau taip žmonės sako, bent jau taip knygose rašoma. Tokio amžiaus žmonės gavo daugiausiai Nobelio premijų, įkūrė daugiausiai sėkmingų verslų… Tai įžengiau nusiteikęs geriausiam. Tai kurį iš šių tikslų esate numatęs - gauti Nobelio premiją, sukurti sėkmingą verslo imperijai…?
Artūras prisipažino, kad keturiasdešimtmečio apskritai negalima švęsti, nes toks prietaras. Bet man su tuo bėdų ir nekilo - nesu iš tų, kurie labai švenčia gimtadienius. Šiemet nusprendžiau gimtadienį sutikti su šeima Turkijoje. Čia ir paminėjome labai ramiai, be didelių pompastikų. Apskritai po skyrybų, kurios įvyko prieš trejus metus, pastebėjau, kad pradėjau vis labiau vertinti nematerialius dalykus. Man didžiausia dovana yra dėmesys, buvimas kartu, kažkokie bendri įspūdžiai… Tai ir dabar štai per savo gimtadienį ėmiau ir nupirkau visai šeimai dovanų kelionę. Sakiau, ne jūs man dovanosite, o aš jums (šypsosi). Man tai daryti yra gera, nes mano meilės kalba yra buvimas kartu, paslaugumas ir dėmesingumas. O ir tikiu, kad niekas gyvenimo pabaigoje nebrangina prabangių daiktų, kuriuos yra nusipirkę, butų, automobilių ar kitų dalykų, brangina prisiminimus ir praleistą laiką su artimaisiais. Nėra nieko geriau, nei sėdint prie vieno stalo dalintis kelionės įspūdžiais, juokingais nutikimais ir istorijomis.
Santykiai ir asmeninis gyvenimas
Artūras pasidalijo, kad jau kuris laikas esu nuostabiuose santykiuose, to per daug neviešinu. Mano draugė nenori viešumos, tai aš to ir paisau. O ir tikiu, kad laimė mėgsta tyla. Jau ir pats pasimokęs (šypteli).
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Jis taip pat atviravo apie skyrybas, kurios įvyko prieš trejus metus. Nuo to laiko labai daug dirbu su savimi, kad ir kaip lėkštai tai beskambėtų. Tai nereiškia, kad aš tik skaitau vadovėlius ir galvoju, jog jie man padės. Ne, aš viską, ką darau, reflektuoju per save, tad per šį laiką išmokau pamatyti savo klaidas, tapti ramesniu, tapti pakantesniu, tuo pačiu tapau empatiškesnis… Džiaugiuosi, kad mano gyvenime per pastaruosius trejus metus atsirado tokių draugų, kurie gali drąsiai pasakyti, kas jiems nepatinka arba tai, ką aš galbūt blogai padariau. Džiaugiuosi, kad turiu draugę, kuri irgi atvirai apie viską kalba, ir jeigu aš kažką ne taip pasakau ar kažkaip ne taip pasielgiu, ji mane sustabdo ir pasako: „Žiūrėk, susitarkime, kad darysime taip ir taip“. Tokie dalykai yra neįkainojami, tik reikia mokėti juos girdėti. Dėl to labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime įvyko sukrėtimas, kuris mane privertė atsigręžti į save.
Patarimai ir įžvalgos
Artūras dalijasi patarimais, kaip puoselėti santykius: „Reikia klausytis vienam kito ir girdėti, nepamiršti, kad kompromisas nebūtinai turi būti šimtu procentų tavo tiesa. Mes ateiname į santykį, kai tiek tas žmogus, tiek tu pats jau turi savo suformuotą gyvenimą ir rutiną. Kartais reikia suprasti, kad dėl smulkmenų nereikia kelti pykčių.“
Jis taip pat pabrėžia charakterio svarbą: „Turbūt labai daug dalykų joje žavi, kurie suteikia santykių ramybę. Nėra kada nervintis, kas kaip bus, nes viskas eina kaip turi eitis. <…> Jei pamatau nešvarius indus kriauklėje, nueinu juos išplauti, bet ir ji pati tai daro. Man tai toks pagarbos ženklas. Nėra tai kažkokių reikalų dalinimasis. Tokie dalykai natūraliai vyksta be atsikalbinėjimų. Kai vedžiau, man buvo 30. Dabar jau 40-imt. Per tuos dešimt metų daug kas pasikeitė, pradėjau kitaip matyti santykį, atėjo kitokia branda, vertinti moterį ir pats save kitaip.“
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus