Laukiniai ir Naminiai Gyvūnai: Skirtumai Vaikams

Įvadas

Gyvūnų pasaulis yra be galo įvairus ir žavus. Vaikams ypač įdomu pažinti skirtingus gyvūnus, jų gyvenimo būdą ir elgesį. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius skirtumus tarp laukinių ir naminių gyvūnų.

Kas yra laukiniai gyvūnai?

Laukiniai gyvūnai yra tie, kurie gyvena natūralioje aplinkoje, tokioje kaip miškai, laukai, dykumos ar vandenynai. Jie nėra prijaukinti ar kontroliuojami žmonių. Laukiniai gyvūnai vadovaujasi instinktais, kurie padeda jiems išgyventi natūralioje aplinkoje. Jie yra nepriklausomi ir patys susiranda maistą, pastogę bei gina save nuo pavojų.

Kas yra naminiai gyvūnai?

Naminiai gyvūnai yra gyvūnai, kurie buvo prijaukinti ir veisiami žmonių dėl specifinių tikslų. Tai gali būti kompanija, darbas ar maisto šaltinis. Naminiai gyvūnai yra priklausomi nuo žmonių, kurie juos maitina, globoja ir prižiūri. Jie dažnai gyvena namuose ar ūkiuose ir yra pripratę prie žmogaus buvimo.

Pagrindiniai skirtumai

Laukiniai ir naminiai gyvūnai skiriasi daugeliu aspektų. Štai keletas pagrindinių skirtumų:

• Gyvenimo būdas: Laukiniai gyvūnai gyvena natūralioje aplinkoje, o naminiai - žmogaus sukurtose sąlygose.
• Elgesys: Laukiniai gyvūnai vadovaujasi instinktais, o naminių elgesys dažnai yra modifikuotas žmogaus.
• Priklausomybė: Laukiniai gyvūnai yra nepriklausomi, o naminiai - priklausomi nuo žmogaus.
• Mityba: Laukiniai gyvūnai patys ieško maisto, o naminius maitina žmogus.
• Atranka: Naminiai gyvūnai buvo veisiami per dirbtinę atranką, siekiant išryškinti pageidautinas savybes.

Žiurkės: Laukinės ir Naminės

Žiurkės - tai itin protingi, prisitaikantys ir socialūs graužikai, kurie gyvena beveik visur pasaulyje. Nors dažnai siejamos su laukiniais gyvūnais, kai kurios žiurkių rūšys tapo populiariais naminiais augintiniais, garsėjančiais savo meile žmogui ir gebėjimu greitai mokytis.

Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas

Pagrindinės Žiurkių Rūšys

1. Pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus)
2. Juodoji žiurkė (Rattus rattus)
3. Naminė žiurkė (Rattus norvegicus domesticus)
4. Polinezijos žiurkė (Rattus exulans)
5. Ryžių žiurkė (Oryzomys palustris)
6. Dykuminė žiurkė (Meriones unguiculatus)
7. Gambijos milžiniškoji žiurkė (Cricetomys gambianus)
8. Bandikutinė žiurkė (Bandicota bengalensis)
9. Sumatrinė žiurkė (Rattus tiomanicus)
10. Himalajų žiurkė

Šių gyvūnų įvairovė stebina: nuo mažų dykuminių žiurkių iki stambių miesto „gyventojų“, nuo laukinių rūšių iki specialiai išvestų naminių variantų. Visos žiurkės priklauso graužikų (Rodentia) būriui ir pelinių (Muridae) šeimai.

Laukinės Žiurkės

Laukinės žiurkės tūkstantmečius gyveno žmogaus šešėlyje - šalia miestų, sandėlių, laukų. Jos išmoko išgyventi pačiose sudėtingiausiose sąlygose.

• Pilkoji žiurkė: Tai labiausiai paplitusi rūšis pasaulyje, dar vadinama rudąja žiurke. Ji kilusi iš Azijos, tačiau šiandien aptinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Tai itin protingas, atsargus ir prisitaikantis gyvūnas. Jos dažnai gyvena netoli žmonių - sandėliuose, rūsiuose, nuotekų sistemose, tačiau geba išgyventi ir laukinėje gamtoje. Stambi, iki 500 g svorio. Protinga, atsargi, greitai prisitaiko prie žmogaus aplinkos.
• Juodoji žiurkė: Seniausiai žinoma rūšis, kuri Europoje pasirodė dar viduramžiais. Juodosios žiurkės mėgsta šiltą klimatą ir yra aktyvios naktį. Jos pasižymi stipriu socialiniu elgesiu, formuoja grupes su aiškia hierarchija. Nors ši rūšis laikoma kenkėjiška, ji yra itin protinga ir smalsi. Lengvesnė už pilkąją, turi ilgesnį uodegą ir smulkesnį kūną.
• Polinezijos žiurkė: Ji kilusi iš Polinezijos ir plačiai paplitusi Ramiojo vandenyno salose. Polinezijos žiurkės yra labai atsparios karščiui, gyvena miškuose, plantacijose ir net pajūrio zonose. Jos aktyvios naktį, minta vabzdžiais, sėklomis, vaisiais. Smulkesnė rūšis, dažnai gyvenanti šiltuose, drėgnuose regionuose. Minta sėklomis, vabzdžiais ir vaisiais.
• Ryžių žiurkė: Ši rūšis paplitusi Pietų ir Šiaurės Amerikoje - dažniausiai prie vandens telkinių, pelkių, ryžių laukų. Ji puikiai plaukia ir net nardo po vandeniu ieškodama maisto. Jos labai svarbios ekosistemai - padeda kontroliuoti vabzdžių populiaciją, bet kai kuriose šalyse laikomos žemės ūkio kenkėjomis. Gyvena prie vandens, puikiai plaukia. Minta grūdais, ryžiais, smulkiais bestuburiais.
• Gambijos milžiniškoji žiurkė: Tai įspūdingo dydžio rūšis, sverianti net iki 1,5 kg. Kilusi iš Afrikos, ji garsėja savo nepaprasta uosle.
• Bandikutinė žiurkė: Kilusi iš Indijos ir Bangladešo, ši rūšis - viena iš didžiausių Azijoje. Ji turi masyvų kūną, stiprias galūnes ir ilgas nagus, pritaikytus kasimui. Bandikutinės žiurkės labai atsargios, tačiau pasižymi aukštu intelektu ir organizuotumu. Kolonijoje jos turi hierarchiją, bendradarbiauja ieškodamos maisto. Didelė, masyvi rūšis, gyvenanti žemėje ir kasanti urvus.
• Sumatrinė žiurkė: Ši rūšis paplitusi Pietryčių Azijos miškuose ir plantacijose, ypač Sumatros ir Malaizijos salose. Ji smulki, vikri ir labai aktyvi. Tai smalsūs gyvūnai, kurie dažnai gyvena poromis ar mažomis grupėmis. Jos minta įvairiai - nuo vaisių iki vabzdžių. Aktyvi, smalsi ir labai vikri. Gyvena miškuose, plantacijose, kartais prie žmonių.
• Himalajų žiurkė: Tai reta ir įdomi rūšis, gyvenanti Himalajų regiono kalnuose. Šios žiurkės turi storą, tankų kailį, pritaikytą žemai temperatūrai, ir stangrų kūną. Himalajų žiurkės yra ramesnės už žemumų rūšis, mažiau agresyvios, bet labai atsargios. Jos minta šaknimis, grūdais ir smulkiais vabzdžiais. Stangrus kūnas, tankus kailis, prisitaikiusi prie šalčio.

Naminės Žiurkės

Naminės žiurkės ne tik atrodo kitaip - jų elgesys taip pat visiškai kitoks.

• Naminė žiurkė: Tai viena mylimiausių naminių graužikų rūšių pasaulyje. Išvesta iš pilkosios žiurkės, naminė versija tapo švelnesnė, sociali ir visiškai prisitaikiusi gyventi su žmogumi. Naminės žiurkės itin protingos - jos išmoksta reaguoti į vardą, atpažįsta šeimininką ir net gali parodyti emocijas. Jos mėgsta švarą, tvarką ir rutiną. Draugiška, labai protinga, lengvai dresuojama. Gali atpažinti šeimininką, prisiminti vardą ir net atlikti triukus.
• Dykuminė žiurkė: Dažnai painiojama su smiltpelėmis, ši rūšis kilusi iš Mongolijos ir Šiaurės Kinijos dykumų. Jos turi ilgas užpakalines kojas, kuriomis šokinėja kaip mažos kengūros. Tai itin draugiški, socialūs ir smalsūs gyvūnai. Jie retai kanda, greitai pripratina prie žmogaus, mėgsta žaisti ir bendrauti. Dėl šių savybių dykuminės žiurkės dažnai laikomos vaikų augintiniais. Dažnai painiojama su smiltpelėmis. Turi ilgas kojas, mėgsta sausas vietas, labai sociali.
• Gambijos milžiniškoji žiurkė: Nepaisant dydžio, šios žiurkės yra švelnios ir protingos. Tinkamai prižiūrimos, jos tampa draugiškos žmogui ir net atlieka paprastas komandas. Labai didelė - gali sverti iki 1,5 kg.

Žiurkių Emocijos

Nors žiurkės dažnai laikomos paprastais graužikais, jų emocinis pasaulis yra gerokai sudėtingesnis nei daugelis įsivaizduoja. Šie maži gyvūnai geba jausti baimę, džiaugsmą, liūdesį, stresą, smalsumą ir net empatiją. Jų emocijų kalba labai subtili - išreiškiama garsais, kūno judesiais, kvapais ir elgesio modeliais. Žiurkės bendrauja ne tik su savo gentainiais, bet ir su žmonėmis. Jos atpažįsta balsą, kvapą ir net žmogaus nuotaiką. Tyrimai parodė, kad žiurkės geba juoktis - kai joms maloniai kutenama, jos skleidžia ultragarso „juoko“ garsus, kurių žmogaus ausis paprastai negirdi.

Naminės Žiurkės Priežiūra

Naminė žiurkė - ne tik protingas, bet ir jautrus gyvūnas, todėl prieš ją įsigyjant būtina pasiruošti tinkamą aplinką ir žinoti pagrindines priežiūros taisykles. Venkite vielinio dugno: jis gali pažeisti pėdas. Naminės žiurkės reaguoja į emocijas - jos greitai pastebi, jei šeimininkas kelia balsą ar juda staigiai. Todėl su jomis būtina elgtis ramiai, švelniai ir nuspėjamai.

Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas

Dažniausiai Užduodami Klausimai

• Ar žiurkės tinka vaikams? Taip, žiurkės - vieni švelniausių ir protingiausių graužikų, todėl jos dažnai tampa puikiais augintiniais vaikams. Vis dėlto mažesniems vaikams reikalinga suaugusiųjų priežiūra, kad žiurkė nebūtų išgąsdinta ar netyčia sužeista.
• Kiek laiko gyvena naminė žiurkė? Vidutiniškai naminės žiurkės gyvena 2-3 metus. Gerai prižiūrimos, švariai laikomos ir sveikai maitinamos žiurkės gali sulaukti ir 4 metų amžiaus. Laukinės žiurkės gamtoje paprastai gyvena gerokai trumpiau - vos 8-12 mėnesių.
• Ar žiurkės kanda? Tinkamai prižiūrimos ir pripratintos žiurkės labai retai kanda. Paprastai jos kandžiojasi tik tada, kai jaučia pavojų arba yra netinkamai paimamos. Naminės žiurkės, pažįstančios savo šeimininką, dažnai net laižo rankas iš prisirišimo.
• Ar galima laikyti vieną žiurkę? Žiurkės yra socialūs gyvūnai, todėl rekomenduojama laikyti bent porą tos pačios lyties žiurkių. Vienišos žiurkės dažnai liūdi, tampa apatiškos ar net serga dėl streso. Gyvendamos poromis jos jaučiasi saugiau ir gyvena ilgiau.
• Ar žiurkės švarios? Taip! Naminės žiurkės itin švarios - jos kasdien prausiasi, valo kailį ir narvą. Net laukinės žiurkės palaiko švarą savo guoliuose, nors dažnai gyvena nešvarioje aplinkoje. Švara yra natūralus jų instinktas.

Naminiai gyvūnai - šeimos nariai

Naminiai gyvūnai - beveik kiekvienos šeimos neatsiejama dalis. Prie jų prisirišame taip stipriai, kad augintinius net vadiname šeimos nariais. Nuo pat vaikystės gyvūnai vaikams rodomi kaip gerosios būtybės, kurios gali padėti ir apsaugoti mažuosius. Panašus santykis tarp vaiko ir gyvūno atsiranda ir tuomet, kai tėvai nusprendžia įsigyti augintinį ir laikyti jį savo namuose. Gyvūnų turėjimas gali turėti labai daug teigiamų aspektų vaiko raidai.

Augintinių turėjimas ugdo vertybes

Daugelis tėvų intuityviai jaučia, kad gyvūno priežiūra gali suteikti vaikams vertingų pamokų apie vienas svarbiausių vertybių gyvenime kaip rūpestis, atsakomybė ir empatija. „Tikrai svarbu, ypač mažiems vaikams, sužinoti, kad kieno nors požiūris gali skirtis nuo jų pačių“, - sako Megan Mueller, žmogaus ir gyvūno sąveikos docentė iš Tuftso universiteto, JAV. „Galbūt su gyvūnu tai lengviau išmokti, nei, tarkime, su broliu ar seserimi, ar bendraamžiu.“ Kai vaikai susipažįsta su savo augintiniais, jiems atsiveria gilesnis supratimas apie platesnį pasaulio matymą.

Gerina socialinius įgūdžius ir raidos vystymąsi

Mokslininkai jau seniai ištyrė, kad naminių gyvūnų auginimas turi didelės įtakos vaiko socialinių įgūdžių vystymuisi, fizinei sveikatai ir net pažinimo raidai. Vaikams, sergantiems autizmu ir jų šeimoms, naminių gyvūnėlių priežiūra gali padėti sumažinti stresą ir sudaryti galimybes užmegzti palaikomuosius ryšius.

Vienas iš atliktų tyrimų parodė, kad vien gyvūno buvimas kambaryje daro poveikį vaiko susikaupimui. Tyrimo metu vaikai padarė mažiau klaidų vykdydami objektų kategorizavimo užduotį ir jiems reikėjo mažiau raginimų atliekant atminties užduotį, kai kambaryje buvo šuo. Tyrimai netgi nustatė, kad augintinių laikymas savo šeimos nariais gerina mūsų savijautą - žaidimai su naminiais gyvūnais suteikia daug džiaugsmo, pakelia nuotaiką, taip gerindami mūsų būseną.

Hayley Christian, Perto Vakarų Australijos universiteto Gyventojų ir pasaulinės sveikatos mokyklos docentas, buvo vienas iš tyrėjų su vaikais atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 4000 penkerių ir septynerių metų amžiaus vaikų. H. Christianas ir jo kolegos išsiaiškino, kad naminių gyvūnėlių turėjimas pagerino vaikų socialinius įgūdžius ir padėjo lengviau užmegzti santykius su bendraamžiais, priešingai, tų vaikų, kurie naminių augintinių nelaikė, socialiniai įgūdžiai buvo prastesni. Kitame tyrime buvo nustatyta, kad vaikai nuo 2 iki 5 metų, kurie turėjo šunis, buvo fiziškai aktyvesni, praleisdavo mažiau laiko prie ekranų ir vidutiniškai miegodavo daugiau nei tie, kurie neturi augintinio. Kadangi šunims taip patinka kuo daugiau lakstyti lauke, tai šeimos narių vaikščiojimas su šunimis pagerina ir jų fizinį aktyvumą.

Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį

„Iš tikrųjų galime sakyti, kad naminių augintinių turėjimas nuo ankstyvos vaikystės, gerina vaikų socialinį ir emocinį vystymąsi“, - sako mokslininkas.

Svarbu ir augintinio rūšis bei praleidimo laikas

Kalbant apie teigiamą naminių gyvūnėlių įtaką vaikams, svarbiausia yra jų santykių būklė - ne tik gyvenimas po vienu stogu. „Atrodo, kad santykių kokybė geriau prognozuoja kai kuriuos iš šių sveikatos padarinių nei tik tai, ar namuose yra augintinis, ar ne“, - sako Muelleris.

Svarbiausias veiksnys, nuo kurio priklauso, ar augintinis turės įtakos vaikui, yra kiek laiko vaikas praleidžia su gyvūnu. Jei vaikas augins žiurkėną, kuris dažniausiai laikomas narvelyje, vargu, ar vaikas jausis prie jo labai prisirišęs, palyginti su auginamu šunimi, su kuriuo reikia žaisti ir vedžioti kiekvieną dieną. Vaiko amžius taip pat gali padėti nustatyti, kokie tvirti tampa jo santykiai su konkrečiu augintiniu. 6-10 metų vaikai užmezga stipresnius ryšius su gyvūnais, kurie yra panašesni į žmones, pavyzdžiui, katėmis ir šunimis, nei su biologiškai toli nutolusiomis rūšimis, tokiomis kaip paukščiai ir žuvys. Tačiau vyresni vaikai, nuo 11 iki 14 metų, teigia, kad yra taip pat prisirišę prie mažiau artimų rūšių, įskaitant peles, kaip ir prie savo šunų ar kačių.

Šeimos narių skaičius taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad vaikams, neturintiems brolių ir seserų, naminiai gyvūnai gali būti ypač naudingi. Jie prisiriša prie augintinio ir mezga santykį, panašų tarp brolių ar seserų - mokosi, kaip sutarti, žaisti ir priimti kitą tokį, koks jis yra. Maži vaikai taip pat kalbasi su augintiniu, kaip dažnai daro kiekvienas vaikas vaikystėje, kai kalbasi su žaislais ir nematomais draugais.

Pasiutligė: Pavojus tiek laukiniams, tiek naminiams gyvūnams

Pastaruosius dvejus metus Lietuvoje, pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistų, nebuvo užfiksuotas nė vienas pasiutligės atvejis. Europoje reguliariai gaunami pranešamai apie importuojamus gyvūnus, dažniausiai šuniukus, iš pasiutlige infekuotų šalių. „Europoje reguliariai gaunami pranešamai apie importuojamus gyvūnus, dažniausiai šuniukus, iš pasiutlige infekuotų šalių. Tai kelia pavojų laisvoms nuo pasiutligė šalims. Prieš kelerius metus Ispanijoje buvo itin skaudus atvejis. Šeima įsigijo pasiutlige sergantį šuniuką iš Maroko, kuris įkando vaikui, ir viskas baigėsi mažamečio mirtimi. Be to, neseniai atrasti nauji šikšnosparnių pasiutligės virusų variantai. Tai reiškia, jog reikalingos mokslinės studijos, kurios padėtų įvertinti dabartinių vakcinų efektyvumą nuo šių padermių kitiems sausumos žinduoliams. Šiuo metu pasaulyje pasiutligės vakcinacija įvardijama kaip viena didžiausių sėkmių žmonijos istorijoje, leidžianti apsaugoti nuo šios ligos žmones ir gyvūnus“, - sako instituto Virusologinių tyrimų skyriaus vedėja dr.

NMVRVI vykdo įvairias programas, tarptautinius projektus, atlieka rizikos vertinimą, naminių ir laukinių gyvūnų stebėseną. Lietuvoje jau devynerius metus laukinių gyvūnų vakcinacija vykdoma du kartus per metus: pavasarį ir rudenį. „Įvertinus programos efektyvumą, nuo šių metų vakcinacija vykdoma pagal naują Europos Komisijos programą. Nuo šiol jaukai su vakcina mėtomi ne visoje Lietuvoje, o tik pasienyje, kitaip dar vadinamose buferinėse zonose su kaimyninėms šalims; Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, Lenkija ir Baltarusija. Maža to, siekiant kuo geresnių rezultatų, vakcinos mėtomos šiose zonose dvigubai tankiau. Kodėl? Tai, jog mūsų šalyje nėra užfiksuotų naujų pasiutligės atvejų, dar nereiškia, kad jų nebebus. Liga nepaiso sienų. Vadinasi, jei kaimyninės šalys ne taip efektyviai kovoja su šia liga, ji gali išplisti ir Lietuvoje“, - sako dr.

Plėtojant diagnostinius pasiutligės tyrimus, mūsų šalyje nemažai dėmesio skiriama ir pasiutligės vakcinacijos efektyvumo tyrimams. NMVRVI atlikti tyrimai rodo, kad laukinių gyvūnų pasiutligės likvidavimo priemonės yra efektyvios. Vakcinacijai nuo pasiutligės naudojama nusilpninta pasiutligė SAD Berne viruso vakcininės padermės Lysvulpen vakcina („Bioveta“, Čekijos Respublika). Vakcina sudėta į kapsulę, padengtą masalu, kurios sudėtyje yra tetraciklino hidrochlorido. Laukiniam gyvūnui suėdus masalą, plyšta kapsulė, kuri pažeidžia burnos gleivinę.

„Gyvename itin mobiliame pasaulyje, kuriame žmonės migruoja dėl įvairiausių priežasčių: siekdami pažinti svečias šalis, pagerinti ekonominę padėtį, mokslo tikslais, neretai vengdami persekiojimo, karų. Lietuva nelieka šių procesų nuošalyje. Todėl reikia tinkamai įvertinti pasiutligės riziką. Gyventojams, atsitiktinai susidūrus su laukiniais gyvūnais ne tik Lietuvoje, bet ir kelionės metu svečiuose šalyse, nederėtų pamiršti atsargumo. Kiekvienam patarčiau vengti kontakto su laukiniais ar valkataujančiai gyvūnais, net jei jie atrodo labai mieli. Įkandus nedelsiant kreiptis į medikus dėl pasiutligės imunoprofilaktikos. Taip pat pastebėjus keistai besielgiančius gyvūnus, nesvarbu ar naminius, ar laukinius, informuoti artimiausias valstybinės veterinarijos tarnybos specialistus“, - pataria dr. I. Pasak dr. Pasiutligė - ūminė virusinė mirtina centrinės nervų sistemos infekcija, plintanti per sergančio gyvūno seiles ir pasireiškianti progresuojančiu kamieniniu encefalitu. Pasaulyje, išskyrus Antarktidą,kasmet nustatoma daugiau kaip 55 tūkst. žmonių mirčių nuo pasiutligės atvejų Daugiau nei 98 proc. Pasiutligės rizika Pietryčių Azijos šalyse yra visai kita nei Europoje.

Vaikų veiklos, susijusios su gyvūnų pažinimu

Daugelis darželių ir mokyklų organizuoja įvairias veiklas, skirtas vaikų pažinčiai su gyvūnais. Tai gali būti:

• Pažintiniai-edukaciniai renginiai, kurių metu vaikai sužino, kur gyvena naminiai ir laukiniai gyvūnai, kuo jie minta, kas jais rūpinasi.
• Wordwall viktorinos, kurių metu vaikai atsakinėja į klausimus ir mokosi per žaidimą.
• Muzikinės veiklos, kurių metu vaikai klausosi ir skiria laukinių bei naminių gyvūnų garsus, juos įvardina, skaičiuoja.
• Kūrybinės veiklos, kurių metu vaikai gamina gyvūnų trafaretus, kuria iš gamtinės medžiagos ,,kaimą”, gamina muzikos instrumentus- gyvūnus.
• Ekskursijos į parkus, kurių metu vaikai stebi rudenėjančios gamtos spalvų gamą, aiškinasi, kodėl medžiai nevienodai nudažo lapus, matuoja medžių kamienų storį.
• STEAM veiklos, kurių metu vaikai atlieka eksperimentus, tyrinėjimus, skaičiuoja ir aptaria dydžius, atranda gamtoje panašumus ir skirtumus.

tags: #apie #naminius #ir #laukiniaus #gyvunus #vaikams