Andrius Cvirka (1909-1947) - lietuvių rašytojas, dramaturgas ir publicistas, palikęs ryškų pėdsaką XX a. Lietuvos kultūroje. Jo kūryba apima įvairius žanrus - nuo prozos ir poezijos iki dramos ir publicistikos, tačiau jo asmenybė ir veikla sovietmečiu bei kolaboravimas su sovietų valdžia kelia daug diskusijų iki šiol.
Ankstyvasis gyvenimas ir kūrybos pradžia
Andrius Cvirka gimė 1909 m., pasirodė kultūriniame lauke praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Tarpukariu P. Cvirka buvo žinomas kaip kairiųjų pažiūrų intelektualas, bendradarbiavo literatūriniame žurnale „Trečiasis frontas“, mėgino bendradarbiauti ir sovietinėje spaudoje. 1934-aisiais P. Cvirka buvo priimtas į Lietuvos rašytojų draugiją. Turbūt žymiausi P. Cvirkos kūriniai - dviejų dalių romanas „Frank Kruk“, „Žemė maitintoja“. Rašytojas kūrė tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.
Kolaboravimas su Sovietų Sąjunga
Daugiausiai diskusijų iki šiol kelia P. Cvirkos kolaboravimas su Sovietų Sąjungos valdžia. Jau 1940-aisiais metais rašytojas įstojo į Lietuvos komunistų partiją, tapo Liaudies Seimo deputatu ir kartu su neteisėto parlamento delegacija išvyko į Maskvą, Sovietų Sąjungos Aukščiausios tarybos VII sesiją, kurioje delegacija prašė priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Tais pačiais metais P. Cvirka tapo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) rašytojų sąjungos nariu ir organizacinio komiteto vadovu. Rašytojo įamžinimu Kavarske piktinosi monsinjoras Alfonsas Svarinskas, dėjęs pastangas, idant miestelyje esanti rašytojo vardu pavadinta gatvė būtų pervadinta, tačiau nesėkmingai. Rašytojo įamžinimo klausimas keltas ir sostinėje, tačiau net revizoriai dar nesiryžo siūlyti nukelti paminklo - tai apsiribojo Petro Cvirkos stotelės pervadinimo klausimu.
Įamžinimas sovietmečiu
Mirė P. Cvirka 1947 metais ir greitai po to tapo savotiška tarybinio rašytojo Lietuvoje ikona. P. Cvirkai imtos kabinti memorialinės lentos, skirtinguose miestuose gatvės imtos pervadinti rašytojo vardu, kurti P. Cvirkos kolūkiai, statyti jo biustai ir paminklai. Anksčiau pro šią vietą einanti, dabartinė Pamėnkalnio, iki sovietmečio - Uosto gatvė taip pat vadinta rašytojo vardu. Ji pervadinta praėjus vos kelioms savaitėms nuo rašytojo mirties. Vilniuje vis dar esantis P. Cvirkos paminklas pastatytas 1959 metais. Paminklą sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas. J. Mikėnui taip pat priklauso tokių gerai žinomų skulptūrų, kaip tarybiniams kosmonautams sukurta, vėliau iš bronzos išlieta ir šiandien prie Nacionalinės dailės galerijos esanti skulptūra „Pirmosios kregždės“ ar ant Žaliojo tilto stovėjusi „Besimokančio jaunimo“ skulptūros, autorystė. Paminklas stovi taip pat 1959-aisiais suprojektuotoje Petro Cvirkos aikštėje. Aikštė atidaryta tais metais, kai rašytojui būtų suėję 50 metų. Ant Rašytojų sąjungos rūmų kampo 1960-aisiais metais buvo pritvirtinta atminimo lenta, kurioje buvo rašoma, kad pastate gyvenęs P. Cvirka. Lenta buvo nuimta vykdant Rašytojų sąjungos rūmų naujinimą, 1990-aisiais metais. Vilniuje stovi ir dar vienas paminklas P. Cvirkai - 1986 metais Naujamiestyje pastatyta „Lakštingala“, kurioje - to paties pavadinimo, 1942-aisiais parašyto P. Cvirkos apsakymo herojus, partizanų pagalbininkas. Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankirtoje esančiame skvere esantis P. Cvirkos paminklas Į kultūros vertybių registrą buvo įtrauktas 1992 metų gruodžio 9 dieną.
Diskursas dėl P. Cvirkos įamžinimo
Lrt.lt rugsėjo mėnesį pranešė, kad LGGRTC Vilniaus miesto Istorinės atminties atminties komisijai įteikė išvadą, kad P. Cvirka talkino sovietinei propagandai, tapo viešu okupantų rėmėju ir prisidėjo prie poeto Kazio Jakubėno įkalinimo. Tai vėl paskatino diskusijas dėl rašytojo įamžinimo Vilniaus miesto centre. 2003 metais Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Rašte tuometiniam merui Artūrui Zuokui buvo prašoma Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankirtoje esančios stotelės pavadinimą pakeisti iš „Petro Cvirkos“ į „Islandijos“. Kreipimesi buvo rašoma, kad P. Cvirka buvo Sovietų Sąjungos kolaborantas, „savo talentą paaukojęs komunizmo propagandai, okupantams šlovinti“. Tiesa, tai nebuvo pirmas kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą dėl stotelės pavadinimo keitimo. Minėtame rašte anuometinis Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Petras Šakalinis teigė, kad neketinama reikalauti nukelti P. Cvirkos paminklo ar pervadinti Salomėjos Nėries gimnazijos. Atsakydamas į siūlymą literatūrologas Petras Bražėnas jau tada teigė, esą P. Cvirka Lietuvai svarbus ne kaip politinis veikėjas, o kaip literatūros klasikas, pripažinimo sulaukęs dar tarpukariu. Stotelės pavadinimas į „Islandijos“ buvo pakeistas 2007 metų rugsėjo mėnesį. Pasak tuometinio miesto savivaldybės Viešojo transporto poskyrio vedėjo Kastyčio Lubio, tai buvo padaryta vardan patogumo: „Islandijos gatvė yra pagrindinė jungtis tarp Pylimo gatvės ir Senamiesčio. Naujasis stotelės pavadinimas yra orientyras, kad šioje vietoje būtent Islandijos gatvė yra svarbiausia“. Tuo metu viešojoje erdvėje buvo diskutuojama apie kolaboravusiųjų su sovietine valdžia vertinimą visuomenėje. Nors į įpaminklinimo klausimus ir paminklų paskirtį skirtingais istoriniais laikotarpiais akademikai dėmesį kreipė ir anksčiau, diskusija viešoje erdvėje dėl P. Cvirkos asmenybės ir paminklo paaštrėjo 2009 metais. Tais pačiais metais buvo minimos P. Cvirkos gimimo šimtosios metinės. Tais pačiais metais sostinėje iškilo Vinco Kudirkos paminklas, jo vardu pervadinta Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės sankirtoje esanti aikštė. Kilo šiokia tokia diskusija dėl paminklų reikšmės ir asmenybių įpaminklinimo apskritai.
Taip pat skaitykite: Žiurausko kūrybos apžvalga
Gana aštriai V. Kudirkos skulptūrą, sulygindamas ją su Vladimiro Lenino monumetu, sukritikavo menotyrininkas ir menininkas Kęstutis Šapoka. Keluose tekstuose jis aprašė įpaminklinimo ideologinę prasmę ir krūvį, užsimindamas ir apie P. Cvirką. Reaguodamas į K. Šapokos komentarą antropologas Gintautas Česnys rašė: „Jeigu tautinė nuotaika nervina, tai ramiam pabuvimui, kontempliacijai dar liko erdvės kad ir prie Žaliojo tilto ar P. Cvirkos aikštėje. Ar „kritikui“ neatėjo į galvą labai paprasta mintis, kad depolitizavimas ir deideologizavimas jau savaime yra ideologija. Ši ideologija nėra tokia nauja ir nekalta: gerus du dešimtmečius ją mums bruka tie, kurie patys save vadina intelektualais, atvirais pasauliui.“ 2013-aisiais diskusijos dėl paminklų įgavo pagreitį. Tam įtakos turėjo Vilniaus miesto savivaldybės planai restauruoti Žaliojo tilto skulptūras. Dar 2008-aisiais buvo priimtas ir tų pačių metų birželį įsigaliojo įstatymas dėl nacionalsocialistinės ir komunistinės simbolikos naudojimo viešosiose erdvėse. Kadangi ant vienos iš Žaliojo tilto skulptūrų buvo matomi kūjis ir pjautuvas, pareiškus apie paminklų restauravimą kilo sujudimas. 2013 metais Seimo narys Kęstutis Masiulis išreiškė nepasitenkinimą sostinės savivaldybės planais ir klausimą perkėlė į Seimo salę, įregistravęs svarstyti minėto įstatymo pataisą, kuria būtų draudžiama į paveldo sąrašą įtraukti objektus, kuriuose vaizduojamos nacionalsocialistinės ar komunistinės vėliavos, herbai, ženklai, uniformos. Spalį į Lietuvos Vyriausybę ir Seimą kreipėsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) jubiliejiniame, LPTKS įkūrimo 25-mečio renginyje, ragindami iškelti ne tik Žaliojo tilto skulptūras, bet ir paminklus Salomėjai Nėriai, Petrui Cvirkai ir Žaliojo tilto skulptūras. Tais pačiais metais, pradėjus aktyviau kelti Žaliojo tilto skulptūrų klausimą, Vilniuje buvo nukeltas prieš švietimo ir mokslo ministeriją stovėjęs Liudo Giros biustas. Klausimai dėl L. Giros paminklo ir raginimai šį nukelti taip pat skambėjo ir anksčiau - štai 2011 metais prie ministerijos vyko piketas dėl paminklo, o tų pačių metų gruodį dėl šio demontavimo į tuometinius Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir kultūros ministrą Arūną Gelūną kreipėsi švietimo ministras Gintaras Steponavičius. Dėl L. Giros biusto nukėlimo nuomonių būta įvairių. Savo publikacijoje V. Vareikis taip pat kėlė klausimą dėl P. Cvirkos paminklo - kaip bus su juo, jei jau pradėtas paminklų demontavimas. Štai 2010-aisiais tinklaraštyje „Baltojo vaiduoklio užrašai“ publikuotame tekste apie kolaborantų vertinimą po slapyvardžiu „Baltasis vaiduoklis“ pasislėpęs istorikas Vytas Jankauskas rašė, kad P. Cvirkos paminklo vieta Grūto parke. Vis dėlto diskusijų epicentre buvo kiti paminklai. Tik prasidėjus intensyvesnėms diskusijoms, 2013 metais architektas Tomas S. Butkus iškėlė mintį vietoje P. Cvirkos pastatyti paminklą Vincui Mykolaičiui Putinui.
4-ieji: sovietinių simbolinių reliktų klausimas
2014 metais pradėjo kilti vis daugiau diskusijų apie sovietmečio simbolinius reliktus viešojoje erdvėje: paminklus sovietiniams kariams, mokyklų ir kitokių institucijų ar gatvių vadinimus sovietinių kolaborantų vardais ir ką su tuo derėtų daryti. Diskusijas dėl sovietinių karių kapų, jų priežiūros, o ir dėl sovietmečiu pastatytų monumentų, iš dalies paskatino ir metų pradžioje įsiplieskęs konfliktas Rytų Ukrainoje. Į Nevyriausybines organizacijas susibūrę Lietuvos nepriklausomybės gynėjai kreipėsi į valdžios institucijas, to siekdami. Jonas Užkurka kaip pavyzdžius minėjo S. Nėrį ir P. Cvirką. A. Anušauskas teigė nemanąs, kad S. Nėrį ar P. Cvirką reikia išbraukti iš istorinės atminties. „Tautos istorijoje abu yra palikę ryškų pėdsaką, o jų gyvenimai - pavyzdys to, kaip likimas kartais nuveda žmogų ten, kur jam nė nesisapnavo“, - sakė politikas. Tą patį teigė ir anuometinis opozicijos lyderis Andrius Kubilius. Jis teigė, kad vertinant šiuos du kūrėjus galima pasimokyti iš norvegų ir Knuto Hamsuno pavyzdžio. „Jie šį žmogų pristato kaip puikų rašytoją, bet drauge neslepia, kad menininkas tarnavo norvegų tautai priešiškai ideologijai“, - teigė jis. Rugpjūtį pasigirdo kalbos dėl Kauno rajone esančios Vilkijos gimnazijos pervadinimo P. Cvirkos vardu. Konservatorė Rasa Juknevičienė teigė, kad dekomunizacija Lietuvoje neįvyko. „Man atrodo, Lietuvoje neįvyko vienas svarbus dalykas: dekomunizacija, arba įvertinimas taip, kaip įvyko nacių ideologijos įvertinimas. Ši komunistinė ideologija, žmonės, kurie kolaboravo Lietuvoje, kurie galbūt klydo, o gal sąmoningai, kaip P. Cvirka, buvo žiauriausios stalinistinės nomenklatūros dalis“, - anuomet sakė politikė. 2014-ųjų spalį Seime vyko konservatorių Arvydo Anušausko, Audroniaus Ažubalio ir Vytauto Juozapaičio surengta konferencija „Ar griauti Lietuvos okupaciją primenančius paminklus“, kurioje dalyvavo ir 2013-aisiais įkurtos Sovietinės okupacijos tyrimų asociacijos pirmininkas Norbertas Černiauskas. N. Černiauskas paminėjo ir P. Cvirką, tiesa, ne patį paminklą, o tai, kad jo ir S. Nėries vardais neturėtų būti vadinamos mokyklos, nors jų kūrybos iš mokyklinių literatūros programų išbraukti nereikėtų. Kalbėta apie sovietmečio reliktus, bevardžių sovietinių herojų įamžinimą ir apie sovietinius kolaborantus. Diskusija P. Cvirkos ir jo paminklo atžvilgiu beveik nevyko, dažniausiai jis buvo minimas kontekste su kitomis analogiškos reputacijos asmenybėmis, kaip antai S. Nėris, kelti klausimai dėl jo asmenybės vertinimo, o ne įpaminklinimo problematika.
5-ieji ir 2016-ieji: Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas ir diskusijos dėl paminklo
2015-ųjų liepą iš sostinės centro dingo kontroversiškosios Žaliojo tilto skulptūros. Būtent tada viešojoje erdvėje pradėjo rastis vis daugiau nuomonių ir pasiūlymų, ką daryti su P. Cvirkos skulptūra. Tuometinė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, konservatorė Rasa Baškienė dar vasarą siūlė nugriauti ir vadinamuosius Žaliojo tilto „balvonus“, ir P. Cvirkos paminklą, o vietoje jų pastatyti monumentą Jonui Basanavičiui. Menininkas Gitenis Umbrasas siūlė nieko nedaryti P. Cvirkos paminklui, kol nesukūrėme nieko geresnio. Architektas, Vilniaus dailės akademijos profesorius Algimantas Mačiulis greitai po Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo teigė, kad P. Cvirkos paminklo iškėlimas yra svarstytinas, nes tai nėra neutralios ideologijos dekoratyvinė skulptūra, o „ji skleidžia ideologiją“. Istorikas Antanas Terleckas teigė nenorintis, kad P. Cvirkos paminklas dingtų iš Vilniaus - anot jo, paminklas yra gera pamoka, kad „paskutines žemes ant Lietuvos valstybingumo kapo 1940 m. vertė ne sovietai, o patys lietuviai savo rankomis, daugiausia inteligentijos atstovai“. Veliuonos gyventojas ir kultūros veikėjas Stasys Liutvinavičius 2015 metais sakė, kad „pradėjus griauti sovietinės okupacijos metų paminklus pats važiavęs į Rašytojų sąjungą prašyti - jei griaus P. Cvirką Vilniuje, atiduoti Veliuonai, nes čia žmonės ras kur jį pastatyti. Bet paskui P. Cvirka taip ir liko Vilniuje stovėti.“ 2016-ųjų vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija „Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus palikimas“, kurioje pro akis nepraleistas ir P. Cvirkos paminklo klausimas.
Paminklo nukėlimas ir dabartinė situacija
Dėl paminklo P. Cvirkai (1909-1947) nuomonę jau pareiškė politikai, menotyrininkai, istorikai ir visuomenės veikėjai. Nors garsiai apie tai nekalbama, paminklo nukėlimo klausimas įrašytas net naujoje savivaldybės tarybos partijų koalicijos sutartyje. Neseniai paskelbtos peticijos autoriai tikina, kad P. Cvirka savo darbais ir kūryba tiesė kelią sovietinei okupacijai - už tai po mirties sovietai jo garbei pastatė paminklą Vilniaus širdyje. Tačiau šį kreipimąsi į sostinės valdžią per tris mėnesius pasirašė vos 945 piliečiai. P. Cvirkos anūkas 43 metų miškininkas A. Pivoriūnas sako, kad jeigu jau paminklo likimą nulemtų griovėjų balsai, būtų gerai, kad išliktų ir būtų sutvarkyta bent žalioji erdvė. Po rinkimų pasirašant partijų koalicijos sutartį į ją buvo įtrauktas reikalavimas nugriauti paminklą. To dar niekada nėra buvę. Šis reikalavimas slepiamas, bet nesunku įsitikinti, kad už jį palaikančių politikų kyšo verslininkų ausys. Miesto bendrajame plane, kuris svarstomas, yra įdomus dalykas. Skverai, aikštės pažymėti ruda spalva, apskritimu - paminklų vietos. Nurodyti ir pėsčiųjų takai. Bet P. Cvirkos paminklas apskritimu nepažymėtas, nėra ir takų. Vis dėlto čia reikėtų prisiminti, kaip buvo nukeltos Žaliojo tilto skulptūros. Tai įvyko Vilniaus valdžiai vos apšilus kojas (2015-ųjų liepą, praėjus 4 mėnesiams po savivaldos rinkimų.
Taip pat skaitykite: Psichologinė gerovė: A. Jančiausko požiūris
Taip pat skaitykite: Žymūs Andriaus Gudžiaus pasiekimai