Vaikų kaprizai - tai audringi pykčio pasireiškimai, kai vaikas pradeda verkti, rėkti, voliotis ant grindų, trypti kojomis, spardytis, kandžiotis, svaidyti daiktus, draskytis. Toks elgesys dažnai kelia iššūkių tėvams, ypač auginantiems 2-3 metų vaikus. Šiame amžiuje vaikai tampa kaprizingi, aktyvūs, irzlūs ir nuolat reikalaujantys dėmesio. Straipsnyje aptarsime pagrindines šio amžiaus vaikų kaprizų priežastis ir pateiksime veiksmingų patarimų, kaip su jais susidoroti.
Įžanga
Daugelis tėvų pastebi, kad jų 2-3 metų vaikai tampa itin kaprizingi. Toks elgesys gali išvarginti tiek fiziškai, tiek emociškai. Mamos dažnai jaučiasi paliktos vienos su nuolat zirziančiu vaiku, su kuriuo nebeįmanoma susitarti. Tačiau svarbu suprasti, kad kaprizai yra normali vaiko raidos dalis, o tinkama reakcija į juos gali padėti vaikui išmokti valdyti savo emocijas.
Pagrindinės kaprizų priežastys
Nėra konkretaus amžiaus, kurį būtų galima vadinti „kaprizų amžiumi“, tačiau tam tikros priežastys gali paskatinti tokį elgesį:
Tėvų pataikavimas: Jei vaikas supranta, kad kaprizais gali išsireikalauti norimų dalykų, jis dažnai naudos šį metodą. Kuo skausmingiau vaikas priima tėvų neigiamus atsakymus, tuo labiau jis linksta į kaprizus.
Netaisyklingas dienos režimas: Ypač mažiems vaikams svarbu laikytis nustatyto dienos režimo. Maitinimo ir miego režimo pažeidimai gali sukelti irzlumą ir verksmą.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Savojo „aš“ pajautimas: Pusantrų metų mažylio maištas dažnai sukelia tėvų susierzinimą, tačiau psichologai tikina, kad tai ne vaiko charakterio yda, bet savojo „aš“ pajautimo padariniai. Pasiekę 18-24 mėnesių amžių, vaikai išgyvena laikotarpį, kai paleisti tėtį ir mamą staiga vėl tampa sunkiau nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atsiskirti.
Emocijų išreiškimo sunkumai: Vaikai dar nemoka kitaip išreikšti savo emocijų ir su jomis tvarkytis. Mažasis suvokia, kad turi jums ypatingų galių, tad visais būdais bando, kiek gi jam leisite. Taigi šiuo laiku kylantys vaiko kaprizai tėra negebėjimas suvaldyti savo emocijų, vaikui dar trūksta patirties, kaip tinkamai parodyti nuovargį ar išreikšti nepasitenkinimą veikla, kurios daryti nenori.
Ilgesys: Dabartinis gyvenimas neleidžia šeimoms būti kartu tiek, kiek reikėtų. Buvimas kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus. Ilgesniam laikui paliktas mažylis patiria didelį stresą. Jis ilgisi, o „atgavęs“ tėvus nežino, kaip reaguoti, nes nori prisiglausti, bet kiek nepasitiki jais: „O kas, jei vėl išeis?“.
Dėmesio stoka: Kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.
Kaip elgtis tėvams?
Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė yra viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas. Štai keletas patarimų, kaip elgtis su kaprizingu vaiku:
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Demonstruokite meilę: Kai tik vaikas pradeda rodyti kaprizus, imkite demonstruoti vaikui meilę: apkabinkite, pasistenkite nukreipti dėmesį, tačiau neduokite jokių dovanėlių.
Ignoruokite kaprizus: Jei kaprizų nepavyko išvengti, nekreipkite į jį dėmesio, palikite jį ramybėje, tegu išsirėkia. Nekreipkite dėmesio į aplinkinius, nesinervinkite net ir tada, jei tai vyksta viešoje vietoje. Jei Jūs užėjote į vaikiškų prekių parduotuvę ir vaikas ėmė reikalauti visko iš eilės, rėkti ir trypti kojytėmis, tiesiog išveskite jį iš parduotuvės.
Būkite nuoseklūs: Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi, vaikui tiesiog neegzistuoja.
Kartokite: Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima.
Nustatykite ribas: Elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai, niekada nesakantys „ne“, iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos. Pamąstykime, kiek kartų draudžiame tai, ko iš tiesų daryti negalima, ir kiek mūsų draudimų susiję su tuo, kad vaiko veikla paprasčiausiai trukdo mums ilsėtis ar užsiimti savo reikalais?
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai
Įvardykite emocijas: Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur. Įvardijamas emocijas išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.
Paaiškinkite: Kai kaprizų banga nurims, švelniai pasikalbėkite su vaiku ir įtikinkite jį, kad taip elgtis negražu. Auklėti vaikus reikia tik teigiamomis emocijomis, o ne rėkimais, įžeidinėjimais ir bausmėmis. Nesigėdykite parodyti meilę ir dėmesį, nes juk ir pats kaprizingiausias bamblys savo tėvams yra geriausias, talentingiausias ir gabiausias.
Pasiūlykite alternatyvų: Šalia „negalima“ sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis ir jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: „Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.
Papildomi patarimai
- Rūpinkitės savimi: Mamytei reiktų poilsio, savo veiklos, ramybės ir tam tikro atsijungimo nuo vaiko. Pailsėjusi mama yra geriau nei nuolat šalia būnanti pikta, pavargusi ir suirzusi.
- Atsiskirkite nuo vaiko: Suprasti, kad neesi kalta, kad nėra vieno kažkokio poelgio, kuris tai nulėmė. Reikia atsipalaiduoti, nebesitapatinti su vaiku, atsiskirti nuo jo.
- Analizuokite vaiko emocijas: Siūlyčiau paanalizuoti pačiai ir žvelgti giliau, kas slypi už jo zyzimo ir verksmingumo, netgi vesti vaikučio kiekvienos dienos emocijų dienoraštį. Gal taip pavyks įžvelgti kažkokias tokio elgesio ir emocijų priežastis.
- Svetima aplinka: Kai nuo zirzimo ir verkimo ima rodos „stogas“ važiuot, susikraunam krepšį ir su vaiku keliaujam aš drauge. Svetima aplinka, svetimi žmonės mano vaiką nuramina. Pamiršta, nors ir laikinai, savo ožius. Gal ir Jums tai padėtų, ypač pabuvimas be mamos ir tėčio pas tetą ar močiutę.
Kaip nereikėtų elgtis?
- Mušimas: Stenkitės nemušti savo vaikų, tai ne auklėjimo būdas, o jūsų silpnumo ir beviltiškumo išraiška. Nuo to, kad vaikas bijos savo tėvų, geresnis tikrai nepasidarys!
- Grasinimas: Gydydami ožligę, atsisakykite bausmių, grasinimo ar gąsdinimo. Šie metodai yra visiškai neveiksmingi.
- Perdėtas guodimas: Jei verkia, nes kažko neleidote, guosti taip pat nėra ko. Tačiau priimti vaiko emocijas būtina. Jei vaikas pajaučia mamos susierzinimą, jis dar labiau suirzta, tad pasistenkite išlikti rami.
Vaikų vystymosi ypatumai
Svarbu suprasti, kad vaikas nėra nesubrendęs suaugęs. Jo mąstymas iš esmės yra kitoks. Skirtumai glūdi sąmonėje bei mąstymo ypatybėse. Vaiko mąstymas yra vaizdinis - emocinis, o suaugusiojo - loginis - racionalus. Žymiausias vaikų psichologas J. Piaže teigė, kad vaikai iki septynerių metų pasaulį suvokia magiškai, stebuklingu būdu, t. y. pasaulis yra gyvas ir paklūsta jų žodžiams.