Vieno metuko vaiko ožiukai - tai iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis tėvų. Šiame straipsnyje aptarsime, kas slypi už šio elgesio, kaip reaguoti į vaiko kaprizus ir isterijas, ir kaip padėti jam išreikšti savo emocijas tinkamu būdu. Svarbu suprasti, kad ožiukai nėra tiesiog vaiko noras išvesti tėvus iš kantrybės, bet veikiau būdas parodyti, kad jam kažkas negerai.
Kas Slypi Po Vieno Metų Vaiko Ožiukais?
Vaikų ožiukai, kaprizai ir isterijos dažnai yra neteisingos tėvų elgesio strategijos atspindys. Tai signalas, kad su vaiku elgiamasi neadekvačiai jo amžiaus galimybėms, pateikiant neprotingus reikalavimus. Individualumo kūrimo procesas prasideda trečiaisiais-ketvirtaisiais gyvenimo metais, kai vaikas pradeda skirti save nuo aplinkinio pasaulio ir formuoti savo požiūrį. Protestas yra būdas ginti save ir savo teisę atskirai egzistuoti.
Svarbu leisti vaikui viską, išskyrus veiksmus, kurie gali pakenkti jo ar kitų sveikatai ir gerovei. Visi kiti apribojimai turėtų būti taikomi per žaidimus, kuriuose vaikas galėtų identifikuotis su personažais ir išmokti priimti taisykles. Žaidimas yra vienintelė veikla, kuri padeda suaugusiajam įeiti į vaiko pasaulį ir iš ten vesti jį į suaugusiojo pasaulį.
Kaip Elgtis, Kai Vaikas Ožiuojasi?
Anksčiau nepaklusnūs vaikai buvo auklėjami mušimu, gąsdinimu ir bausmėmis. Tačiau dabar suprantama, kad fizinės ir psichologinės bausmės yra žalingos. Kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams reikia mylėti vaiką besąlygiškai, tiek kai jis elgiasi gerai, tiek kai klysta. Svarbu stiprinti ryšį su vaiku, rūpintis juo, atjausti ir suprasti. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra.
Jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad tokį elgesį galėjo lemti daugybė dalykų. Tokio amžiaus vaikams sunku laukti ir suvaldyti emocijas. Nėra visiems atvejams tinkamo geriausio mokymo, tačiau visada svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, raidos stadiją ir ypatybes, jo savybes ir temperamentą, situacijos kontekstą ir pan.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Vaiko Smegenų Ypatybės
Apatinis smegenų aukštas atsakingas už instinktyvias reakcijas, o viršutinis - už sudėtingesnį mąstymą ir emocinius įgūdžius. Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs gimus, o viršutinis vystosi palaipsniui. Staigios emocijos ir neprognozuojami elgesio proveržiai yra normali vaikų vystymosi dalis.
Kita svarbi ypatybė yra smegenų plastiškumas - bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Viskas, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis ir daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Todėl svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai.
Dvasinis Bendravimas Su Vaiku
Klinikinės psichologijos praktikė Shefali Tsabary siūlo atsižvelgti į dvasinį bendravimą su vaiku - emocinio ryšio stiprinimą. Perkeldami dėmesį nuo netinkamo elgesio į meilę, empatiją ir pagarbą, sudarysime galimybę vaikui atgauti savitvardą ir nusiraminti. Stebėdami rimstantį vaiką, turėtume savęs paklausti: „Ar vaikas jau pasirengęs tam, ko noriu jį pamokyti?“ Ryšys su vaiku yra laiptai nuo apatinio prie viršutinio smegenų aukštų.
Kartais visai naudinga kurį laiką elgtis kaip Šerlokui Holmsui - smalsiai ir kantriai tirti, kas nutiko, o ne griebtis bausmės. Tai leis įžvelgti tikrąsias vaiko elgesio priežastis. Atsisakydami išankstinių nuostatų ir leisdami vaikams paaiškinti, kas atsitiko, surinksime tikrus duomenis apie jų vidinį pasaulį, užuot skubėję teisti.
Nesmerkdami, nekritikuodami, nepamokslaudami, nevertindami, neįsakinėdami, nekontroliuodami, neneigdami jausmų ir nepalikdami vieno su sunkumais, mes mokome vaiką, ką reiškia palaikyti santykius ir mylėti. Elgdamiesi apgalvotai, išlaisviname vaiką nuo jį įkalinusių sunkių emocijų, su kuriomis jis dar nemoka susitvarkyti. O kai vaikas kuo dažniau patiria, kad tėvai įsigilina ir atsiliepia į jo jausmus, lavėja jo gebėjimas mąstyti, jausti, vaikas išmoksta nusiraminti, tampa savarankiškesnis ir atsparesnis.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Praktiniai Patarimai, Kaip Reaguoti Į Vaiko Kaprizus:
- Šalia „negalima“ sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis ir jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: „Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.
- Būkite nuoseklūs ir kartokite. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima.
- Skirkite pakankamai dėmesio. Kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.
- Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia.
- Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus.
- Nukreipkite vaiko dėmesį kitur.
Kaip Susikalbėti Su Skirtingo Amžiaus Vaikais?
Keturis vaikus auginanti mama klausia psichologės patarimo, kaip susikalbėti su skirtingo amžiaus vaikais. Psichologė dr. Jolita Jonynienė pataria, kad kiekvienas vaikas yra ypatingas, pasižymintis savitu temperamentu. Nepriklausomai nuo visų turimų unikalių savybių, vaikas pirmiausiai yra mažas augantis žmogus, turintis fiziologinių, psichologinių ir socialinių poreikių.
Su vaiko psichologiniais ir socialiniais poreikiais nėra taip paprasta. Vaikui būtina tėčio ir mamos meilė, artumas, tvirtumas, saugumas, kad jam svarbiausia - būti svarbiu savo šeimai, jaustis reikšminga šeimos dalimi. Dauguma mamų ir tėčių tokį ar panašų vaikų elgesį pavadina ožiukais.
Ožiukų „apimtas” vaikas tam tikroje situacijoje tiesiog turi nepatenkintų poreikių. Kai paaiškėja, kas iš tikrųjų slepiasi už „išlindusio” ožiuko, tampa gerokai lengviau suprasti vaiką ir suteikti jam tai, ko konkrečioje situacijoje labiausiai reikia ar norisi.
Augančio vaiko poreikiams ir norams saugiausia skleistis struktūruotoje, nuoseklioje ugdymo(si) aplinkoje, kurioje nuosaikiai derinamos taisyklės ir šiluma, pareigos ir privilegijos. Tai vaiko asmenybės augimą drąsinančios sąlygos - nepriklausomai nuo to, ar jam dveji, ar aštuoneri.
Taisyklės Ir Susitarimai Šeimoje
Tam, kad po vienu stogu darniai galėtų gyventi grupė žmonių, svarbu turėti nubrėžtas taisykles, t. y. būti aiškiai sutarus, kas šeimoje leidžiama, o kas ne, kaip elgiamasi vienu ar kitu atveju, kaip apskritai nedera elgtis (neįžeidinėti, nesimušti ir pan.). Kuriant taisykles namuose, verta atsižvelgti į keletą dalykų:
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai
- Taisyklės kurti turi visi šeimos nariai nepriklausomai nuo jų amžiaus.
- Taisyklės verčiau formuluoti teiginiu - taip lengviau jas suprasti.
- „Daugiau” yra „mažiau” - 4-5 esminės taisyklės yra gerokai vertingesnės nei 10-11 susitarimų.
Didelė pagalba vaikui padėti suprasti, kas galima, o kas ne, yra konkrečioje situacijoje tėčiui ar mamai nubrėžti ribas ir drąsinti rinktis. Ribą brėžiame aiškiai įvardindami, kokio elgesio ar sprendimų tikimės. Visgi visuomet verta palikti vaikui bent šiek tiek erdvės priimti ir savo sprendimus.
Supratimą apie pageidaujamą ir nepageidaujamą elgesį stiprina ir savo veiksmų ir priimtų sprendimų pasekmių patyrimas. Tai yra ypač veiksmingas drausminimo metodas: taip sudaromos sąlygos išlikti pagarbiam sau ir vaikui, mokytis iš savo patirties, o vaikas mokosi būti atsakingas už savo sprendimus.
Visada prasminga tėčiui ar mamai atvirai kalbėti apie savo jausmus, dalintis mintimis ir tuo pačiu išklausyti vaiką. Sąžiningai ir pagarbiai įvardindami, kokius jausmus ir mintis paskatino vaiko elgesys (tinkamas ir nelabai) padedame jam suprasti, kaip kiti žmonės gali jaustis dėl jo sprendimų.
Vaikai yra nuoširdūs, geranoriški, tikintys savimi ir kitais. Padėkime kiekvienam vaikui šeimoje jaustis reikalingu ir ypatingu, ir jo svarbiausi psichologiniai, socialiniai poreikiai bus patenkinti.
Psichologės Vaidos Platkevičiūtės Įžvalgos Apie Vaiko Emocijas
Psichologė Vaida Platkevičiūtė teigia, kad tėvų neretai norimas panaikinti ir sutramdyti elgesys yra ne kas kita, kaip ypatingai intensyvus emocinis potyris, kurį išgyvena vaikas. Tai gali būti pyktis, liūdesys, bejėgiškumas, nusivylimas, nuovargis, nepasitenkinimas, didelis noras ir panašiai. Bet kuriuo atveju vaikas patiria savo planų žlugimą ir reakcija į tai.
Tikslas išgyvendinti „ožiukus“ turėtų pasikeisti į bandymą padėti vaikui nusiraminti. Tai yra pirmas žingsnis ir žinia - vaikas taip elgiasi ne tam, kad padarytų bloga mums, o dėl to, kad jam negerai. Vaikas, kaip ir visi žmonės, negali nejausti. Bėda ta, kad jis kol kas sunkiai atpažįsta savo jausmus, o dar sunkiau jam pasirinkti konstruktyvius emocijų išreiškimo būdus. Stiprias emocines reakcijas derėtų ne slopinti, naikinti, o palaipsniui koreguoti. Pamažu vaiką mokyti naudoti kitus kelius savo jausmams parodyti.
Aktyvus Klausymasis
Pradėti derėtų nuo aktyvaus klausymosi metodo. Kai vaikas jaučia, nederėtų sakyti „Nusiramink!“, „Neverk!“, o juo labiau ant jo pykti ar kaip nors gėdinti, žeminti, gąsdinti. Pagrindinis dalykas kantriai, ramiai būti su vaiku, neleisti jam žaloti savęs ir kitų, nenaudojant daug žodžių įvardinti jo jausmą. “Tu pyksti!” - pauzė - “Tu labai pyksti!” - “Aš su tavimi” ir panašiai. Tai gali užtrukti gana ilgai, net iki valandos. Kartotis ne vieną kartą. Tačiau ilgainiui vaikas jūsų išorinį balsą padaro vidiniu. Jis pats ima atpažinti savo jausmą ir sureaguoti švelniau.
Naudojant jausmų įvardinimą, galima neįkyriai bandyti vaiką nukreipti prie kitos veiklos. Duodant jam žinią, kad matote jo skausmą, liūdesį, nesėkmę, pyktį, su juo kurį laiką pabuvote, ir pamažu rodote jam galimybes veikti toliau.
Patarimai, Kaip Susivaldyti Tėvams
- Atpažinkite savo emocijas.
- Įvardinkite savo pyktį.
- Nurimkite bent tris sekundes.
Ką Daryti, Jei Pykčio Priepuolio Išvengti Nepavyko?
- Išlikite ramūs.
- Įkvėpkite kelis kartus giliai ir mąstykite blaiviai.
- Nesijaudinkite dėl aplinkinių.
- Priklausomai nuo situacijos, pasirinkite tinkamą atsaką.
- Paskatinkite nusiraminti. Pasakykite vaikui, kad jis turi nusiraminti, nes kai jis šaukia ir verkia jums sunku jį suprasti.
- Sutramdykite.
- Trumpam nukreipkite jo dėmesį.
- Pykčio priepuoliui pasibaigus, apsikabinkite, pasibučiuokite ir „susitaikykite“.
Psichologės Jūratės Baltuškienės Įžvalgos Apie Savarankiškumą Ir Ožius
Psichologė Jūratė Baltuškienė teigia, kad savarankiškumo poreikis atsiranda maždaug nuo 1,5 -2 m., tuo metu vaikai po truputį pradeda atsiskirti nuo tėvų, ypač mamos. Šis amžiaus tarpsnis tęsis, kol baigsis paauglystė. Kai mažylis pradeda šliaužti, ropoti, eiti, pamato, kad pasaulis dar platesnis, šitame amžiuje jie yra pasiruošę tyrinėti, apgaubti mamos ar tėčio meilės užsinori daryti savaip. Ir, žiū, staiga supranta, kad tas suaugęs žmogus jam daug ko neleidžia - ir to dėti į burną negalima, ir pirštų kišti kažkur negalima… Tada vaikai supranta, kad nėra viskas taip, kad jie nori, tačiau vis tiek viską siekia daryti savaip.
Iki 3 -4 m. vaikas visais įmanomais būdais bando siekti būti savarankiškas. Jeigu mes daug ko neleidžiame, jį kritikuojame, spaudžiame arba viską už jį darome, kitaip tariant, neleidžiame tam savarankiškumui atsiskleisti, vaikus užslopiname. Tėvai, kurių tikslas - užauginti drąsius, laisvus, turinčius savo nuomonę, savarankiškus vaikus privalo atrasti aukso viduriuką tarp „viską leisti“ ir „viską drausti“.